Dmitrij Ikonikov: Absurdų ir simbolinių pergalių paradas Tarybų gatvėje
Sprendimas po 35-erių metų nepriklausomybės vis dar kovoti su gatvių pavadinimais kaip su esminiu sovietinio palikimo simboliu kelia pagrįstų abejonių.
Ar tikrai šiandien svarbiausia kovos su autoritarizmu forma – pervadinti Tarybų gatvę tik Visagine, o ne kituose Lietuvos miestuose, kur analogiški pavadinimai nesulaukia jokio dėmesio? Ar tai realus smūgis totalitarizmo reliktams, ar tik simbolinis veiksmas, skirtas sukurti politinės valios iliuziją?
Savaime suprantama – kiekvieno istorinio laikotarpio įvertinimas yra būtinas. Tačiau kai šis procesas tampa dirbtinai suabsoliutintas ir išskirtinai simbolinis, mes nebekovojame su ideologijomis, o su žodžiais.
Perteklinis simbolizmas ir istorijos politizavimas – tai ypatybės, būdingos būtent totalitariniams režimams, kuriuos kaip ir siekiame palikti praeityje. Tačiau būtent šioje situacijoje galima įžvelgti panašius simptomus – kalbos kontrolę, ideologinį turinio filtravimą ir moralinės paniekos automatizmą.
Žodžiai „taryba“, „tarybų“ nėra sovietinis išradimas. Tai – savivaldybės tarybos, mokyklų tarybos, Europos Taryba, NATO Taryba. Žodžių ištrynimas – tai ne kelias į sąmoningesnę visuomenę, o į paviršinį ideologinį kosmetinį remontą.
Kaip rašė George’as Orwellas romane „1984“, kai valdžia perima žodyną, ji perima ir mintį. Kalbos ribojimas – tai mąstymo ribojimas. Kai simboliai ima pakeisti turinį, mes prarandame kryptį.
Kalbant apie totalitarinių režimų propagavimo draudimą, svarbu suprasti, kad Lietuvoje jis taikomas tiek sovietiniam, tiek nacistiniam palikimui. Todėl būtinas vienodai nuoseklus požiūris ir kriterijai. Priešingu atveju kyla įtarimų dėl politinio pasirinktinumo ir dvigubų standartų – o tai dar labiau skaldo visuomenę.
Be to, problema neapsiriboja vien simboliniu lygmeniu – šiandien susiduriame ir su labai praktinėmis pasekmėmis.
Kaip apskritai bus renkamas naujas pavadinimas? Kiek žmonių – tiek nuomonių. Tiek visuomenėje, tiek savivaldybės taryboje.
Ar naują gatvės pavadinimą reikės derinti su Kalbos komisija? Su Vyriausybe? Su kitomis institucijomis?
Ar bus galima naudoti pavadinimą „Tarybos gatvė“? O gal „Tarybų alėja“?
Kur baigiasi ideologinė riba – ir kur prasideda sveikas protas?
Jau dabar akivaizdu, kad šis procesas iššauks naują emocijų bangą, kurioje pralaimės svarbiausia – bendruomeninė vienybė.
Svarbu pabrėžti: teismo sprendimas niekaip neįpareigoja nė vieno tarybos nario balsuoti už konkretų pavadinimą. Tai reiškia, kad procesas gali užsitęsti mėnesiams, o kiekvienas balsavimas taps nauja pasipiktinimo ir visuomenės skaldymo banga.
O ar pervadinus Tarybų gatvę, pagerės keliai, paslaugos sveikatos įstaigose taps prieinamesnės, padaugės darbo vietų, o senjorai nustos skaičiuoti centus parduotuvėse? Klausimas retorinis, bet labai konkretus.
Tokie sprendimai nei stiprina istorinį sąmoningumą, nei mažina visuomenės susiskaldymą. Priešingai – jie mobilizuoja protesto nuotaikomis gyvenančią visuomenės dalį ir stiprina nepasitikėjimą valstybės institucijomis.
Valstybė turi atsigręžti į realius darbus: stiprinti demokratiją, spręsti kasdienes žmonių problemas ir investuoti į gyvenimo kokybę, o ne imituoti istorinio teisingumo atkūrimą per formalius gestus.
Simboliai turi reikšmę. Tačiau kai simboliai pakeičia turinį – prarandame kryptį. O gal būtent tai ir yra tikslas?
Visagino savivaldybės tarybos narys
Dmitrij Ikonikov
Заказ № 2025075
