Geriausias Lietuvos šokėjas: atsiliepimai apie Visaginą ir jo gamtines apylinkes tikrai pozityvūs

Rugpjūčio 5 d. 19 val. Visagino kultūros centro salėje „Banga“ – vienas svarbiausių naujojo Visagino erdvių festivalio, lydinčio Miesto šventę, renginių – 2020 m. „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią šokėjo vaidmenį apdovanotas Kauno šiuolaikinio šokio trupės „Nuepiko“ spektaklis „Perdegimas“. Šiandien ir kalbiname to vaidmens atlikėją, „Auksinio scenos kryžiaus“ ir kitų garbingų kultūros apdovanojimų laureatą, vieną geriausių šių dienų Lietuvos šiuolaikinio šokio šokėjų, Marių Pinigį.

- Gimei ir mokyklą baigei Panevėžy, gyveni Kaune, šiaip jau gyveni Lietuvoje, bet labai daug keliauji su įvairiais spektakliais – kurio miesto miestiečiu save laikai, ar jautiesi priklausantis tik vienai šaliai arba miestui?

- Taip, esu panevėžietis, bet jau 17 metų gyvenu Kaune, tad vis labiau save tapatinu su Kaunu, tiek dėl čia sukurtos šeimos (žmona Agnė ir du sūnūs – Emilis ir Nojus), tiek dėl savo meninės veiklos ir bendrai įsitraukimo į Kauno kultūrinį gyvenimą. Kaunas yra didelė dalis mano tapatybės – tokį žmogų, kokį daugelis mane pažįsta per mano veiklas, didžiąja dalimi sumodeliavo būtent šis miestas. Tad tikriausiai jau esu didesnis kaunietis negu panevėžietis. Kita vertus, Panevėžys man yra labai svarbus miestas, ne tik dėl paties fakto, kad ten gimiau ir kad ten vis dar gyvena mano tėvai, bet ir dėl to, kad ten formavosi meilė teatrui, menui ar bendriau kalbant, humanitarinė pasaulėžiūra. Neabejotinai tam įtakos turėjo mokykla, kurioje mokiausi (Juozo Miltinio). Vis dažniau pagalvoju apie ten gyvenančius žmones, ypač jaunus, stovinčius pasirinkimo kryžkelėje – kokia linkme projektuoti savo gyvenimą, kokius mokslus rinktis ir kur mokytis. Pats jaunystėje susidūriau su problema, kad būdamas humanitarinio mąstymo ir polinkio į socialinius-humanitarinius mokslus, tiesiog neturėjau galimybės likti gimtajame mieste. Tad dabar norėtųsi atsigręžti į savo miestą ir kažkokiu būdu per tas veiklas, kurias darau, prisidėti prie labiau meninio, humanitarinio to miesto veido formavimo. 

Jei ne mus visus sukausčiusi pandemija, tikriausiai ir dabar daug keliaučiau su įvairiais projektais, spektakliais. Kita vertus, sumažėjusios galimybės keliauti svetur atvėrė daugiau galimybių keliauti po Lietuvą ir pristatyti savo kūrybą mažesniuose miestuose. Ir galiu pasakyti, kad man tai malonus atradimas, taip pat galimybė auginti šokiui neabejingą, jį vis geriau suprantančią visuomenę, kuri meną vartoja nebūtinai tik didmiesčiuose, bet ir Lietuvos regionuose. 

Tad atsakant į klausimą apie priklausymą vienam ar kitam miestui, šaliai, mano atsakymas turbūt būtų toks, jog jaučiuosi gerai keliaudamas svetur, bet taip pat gerai jaučiuosi keliaudamas ir Lietuvoje, o gyventi patinka Kaune, tad, ko gero, save laikau kauniečiu. Apskritai, ypač kelionėse užsienyje, pastebėjau, kad man labiausiai patinka ne sostinės, o antri-treti didžiausi šalies miestai, juose vyraujantis truputį lėtesnis tempas, glaudesnis bendruomeniškumas – šie faktoriai leidžia nepasimesti pernelyg dideliuose parametruose, galima lėčiau "vartoti" laiką ir mažiau skubėti. Bet tuo pačiu tokio tipo miestuose skleidžiasi įdomios, alternatyvios idėjos, mažiau sostinėms būdingos "mišrainės". Kaunas, mano galva, būtent toks ir yra.  

- Unversitete baigei politikos ir diplomatijos mokslus – o duoną valgai iš šokio, esi vienas geriausių Lietuvos šiuolaikinio šokio šokėjų. Kaip čia taip tokie nelabai suderinami dalykai telpa Tavyje? Kodėl mokeisi politikos, jei užsiimi menu, šokiu? Kur išmokai šokti?

 - Taip, esu diplomuotas politologas, Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistras, Vytauto Didžiojo universiteto absolventas. Politikos mokslus pasirinkau turbūt dėl to, kad būdamas labai jaunas iki galo tikrai nežinojau, ką konkrečiai noriu studijuoti. Politikos mokslai pasirodė pakankamai plati disciplina. Galbūt todėl, kad mokykloje vienu savo idealų laikiau istorijos-politologijos mokytoją. Be to, geri mokslo rezultatai taip pat buvo svarbus faktorius. Tad viskas taip ir susidėjo. Kita vertus, giliai širdyje visada norėjau būti teatro dalimi. Kadangi mokykla, kurioje mokiausi, savo ugdymo programoje yra įdiegusi teatrinį ugdymą, o pati mokykla yra pavadinta J.Miltinio vardu, nuo mažumės teatras man buvo svarbi, traukianti vieta. Kartu su jaunesniu broliu Pauliumi (kuris, beje, yra Klaipėdos Jaunimo teatro aktorius) stebėdavome tuos pačius spektaklius daugybę kartų, patys vadinome mokykloje, nuo mažumės dar namuose statydavom spektakliukus. Bet būdamas abiturientu turbūt suabejojau teatro/aktorystės studijomis. Tai buvau toks nelabai apsisprendęs ar išsigryninęs, ką tiksliai noriu veikti gyvenime.

Viskas susidėliojo atvykus į Kauną. Tik pradėjęs studijuoti politikos mokslus, supratau ir pajutau, kad vis tiek labai trūksta teatro, kūrybinės savirealizacijos. Vis dažniau pagalvodavau, kad norėčiau kažkurią teatro sferą studijuoti. Kita vertus, labai gerai sekėsi ir tai, ką studijavau. Viskas pasikeitė, kai viename universiteto renginyje sutikau savo būsimą žmoną Agnę, kuri taip pat studijavo tame pačiame universitete. Buvo talentų vakaras ir aš, Michaelo Jacksono fanas nuo pat vaikystės, sušokau jo impersonaciją. Agnė tuo metu šoko šiuolaikinį šokį, turėjo draugų šokio teatre „Aura“, pati lankė jos studiją. Kaip tik tuo metu „Auros“ vadovė Birutė Letukaitė atstatinėjo britų choreografo Roystono Maldoomo spektaklį „Šventasis Pavasaris“, kuriame šoko tiek trupės, tiek studijos ir paruošiamųjų grupių nariai. Papildomai reikėjo vaikinų, tad Agnė mane pamačiusi scenoje, nukreipė į „Aurą“. Šią situaciją priėmiau kaip "likimo pirštą" – nepasirinkus teatro studijų, teatras per šokį pas mane atėjo pats ir būtent tada, kai vis labiau svarsčiau, kad tikrai norėčiau meno studijų. Priėmiau tą galimybę ir norėjau ją įgyvendinti visu tūkstančiu procentų. Taip atsidūriau „Auroje“.

Kadangi šiuolaikinio šokio iki tol nebuvau šokęs, tik turėjau kelis dalykus, kurie padėjo – gerą kūno koordinaciją, jo supratimą, pajautimą, savamokslius bandymus kopijuoti Michailą Jacksoną, ir bendrai lankstų, plastišką kūną – teko praktiškai nuo nulio mokytis šokio, ir dar būnant 20-ies. Bet pats esu labai darbštus, stropus, atsakingas ir daug iš savęs reikalaujantis žmogus, tai nuo pirmos dienos "Auroje" įdėjau itin daug pastangų, kad pasiekčiau užsibrėžtą tikslą – tapti profesionaliu šokėju. Pamenu, rytą pradėdavau 6 valandą – tempdavau kūną, stiprindavau raumenyną. O po dviejų valandų jau būdavau salėje su Akademiniu judesio teatru, kurį buvo įkūrusi mano būsima žmona Agnė su keliomis kitomis šiuolaikinio šokio entuziastėmis - ten mokiausi baleto ir šiuolaikinio šokio pagrindų. Tada paskaitos. O nuo 14.15 iki 21 val. – laikas „Auroje“: pamokos paruošiamosiose grupėse ar studijoje ir tada darbas su trupe. Tokiu režimu su minimaliomis išimtimis gyvenau du metus. Manau, tas padėjo greitai persilaužti ir vis drąsiau jaustis šokyje. Na, o visa kita mano kaip šokėjo istorijos dalis – natūrali sunkaus darbo išdava. Stebuklų nėra – viskas ateina per daug įdėto darbo, pasišventimą.

Manau, ši disciplina, nuoseklumas padėjo ir baigti mokslus, ir tapti tokiu šokio kūrėju, kuriuo esu dabar. Tiedu, atrodo, nesuderinami dalykai, galiausiai manyje kažkaip susiderino. Mokantis politikos mokslų, šokis, kaip meno, kūrybos sritis, tapo kūrybiško požiūrio į gyvenimą, į darbus, įrankiu. O būtinybė moksle susitelkti, suvokti detales, kontekstą, gebėti sisteminti informaciją padėjo analizuoti ir matyti šokį iš platesnių perspektyvų, sistemingai jo mokytis.

- Ar Lietuvoje įmanoma gyventi iš šiuolaikinio šokio?

- Taip, galima. Aš juk pilnai iš jo gyvenu, vadinasi, įmanoma. Be abejo, privalu išlikti atviru, nuolat besimokančiu ir prisitaikančiu prie konteksto, aplinkybių. Esu ir šokėjas, ir choreografas, ir pedagogas, ir „Nuepiko“ šokio trupės vienas įkūrėjų, įvairių meno, kultūros organizacijų narys. Pats rašau projektus ar esu jų bendraautorius. Komunikuoju su kultūros žmonėmis. Tokiu būdu veikla pasidaro pakankamai plati ir generuoja skirtingo tipo projektus, na, ir pajamas.

 - Tai kokiai profesijai save labiausiai priskiri?

 - Manau, pirmoje vietoje vis dar geriausiai jaučiuosi šokdamas, kadangi yra pakankamai didelė patirtis ir meistrystė, kuri atliepia kūno galimybes, kūno suvokimą, kažkokių judesinių sprendimų išpildymą. Apskritai man labai svarbu jausti savo kūną, tirti, atrasti, suprasti. Bet choreografijos kūrimas ir dėstymas/pedagogika yra visada kartu ir tai man taip pat įdomu bei svarbu daryti gerai, tobulėti.

 - Su spektakliais ar įvairiom edukacinėm veiklom būni ne tik Vilniuje ar Kaune – kaip mažesni miestai, miesteliai priima šiuolaikinį šokį?

 - Pastaruoju metu mažesniuose miestuose šiuolaikinio šokio spektaklių ar edukacijų vis daugėja. Tam įtakos turi ir pačių mūsų, šokio profesionalų, ar tai būtų šokėjai, choreografai, pedagogai, ar kiti šitos srities atstovai, kryptingas dėmesys į Lietuvos regionus. Daromi įvairūs pažintiniai susitikimai su skirtingų miestų/miestelių kultūros įstaigomis, vyksta galimybių ir formatų – spektaklis, rezidencija, dirbtuvės – ir pristatymo šiuolaikinį šokį juose paieškos. Šiuolaikinis šokis nebėra toks "baisus" ir nesuprantamas kaip kad anksčiau. Pastebėčiau, kad mes patys dažnai nuvertiname mažesnių miestų žmones, jų žinias. Pastaruoju metu vis dažniau vyksta jaunų šeimų migracija į mažesnius miestus iš didmiesčių, tad ir mažesniuose miestuose galima sutikti žmonių, kuriems ta ar kita šiuolaikinio meno sritis nėra svetima. Mano akimis, mes dažnai darome klaidą, kai norime vežti tik lengvo, paprastai sukramtomo turinio darbus. Taip nuvertindami vietos žmones ir nesuteikdami galimybės jiems augti. Taip, yra baimė išgąsdinti, kad "paskui" nebeateis. Bet manau, šioje vietoje mes kaip menininkai turime galvoti ne tik apie patį produkto parodymą, bet ir organizuoti pokalbius, dirbtuves, kad vis labiau žmones įtrauktume į kontekstą. Tokiu būdu tas šiuolaikinis šokis nebėra toks baisus ar nesuprantamas. Suprantu šio klausimo kompleksiškumą, situacija kiekvienoje vietoje gali būti vis kita. Bet faktas, kad šiuolaikinio šokio sklaida ir galimybių jį vartoti visoje Lietuvoje, ar tai būtų didmiestis, ar provincija, daugėja. Pats tą galiu patvirtinti iš savo asmeninių patirčių, ar tai būtų spektaklių sklaida Lietuvos regione, ar dirbtuvės, darbas su mažesnių miestų vietinėmis bendruomenėmis, ar kūrybinė rezidencija provincijoje.

- 2019 m. už vaidmenį būtent „Perdegime“ gavai prestižiškiausią Lietuvos scenos menuose “Auksinį scenos kryžių“, bet turi ir gausybę kitų apdovanojimų. Ar prizai, premijos, garbės ženklai keičia ką nors gyvenime, profesijoje?

 - Manau, keičia ta linkme, kad galbūt tavo darbai įgauna kažkokį kokybės ženklą. Bet manyje daugiau tas nelabai ką keičia, aš kaip kūrėjas ar žmogus vis tiek daugmaž taip pat atsakingai ir stropiai darbuojuosi, kaip ir iki visų apdovanojimų ar premijų. Nes galiausiai tos premijos pasimiršta ir viską reikia įrodinėti iš naujo.

 - Ar esi buvęs Visagine, kaip jį įsivaizduoji?

 - Taip, Visagine esu buvęs nekart. Tik gerokai seniau, gal kai buvau vaikas. Manau, nuo to laiko daug kas pasikeitė, pastaruoju metu tai tampa traukos vieta, daug jaunų žmonių traukia čia gyventi. Tad įsivaizdavimo, kad čia apleistas paribio miestas tikrai nėra. Juolab, kad turiu čia gyvenančių draugų, kurie persikraustė čia gyventi iš didmiesčių – tad atsiliepimai apie Visaginą ir jo gamtines apylinkes tikrai pozityvūs.

 - Ačiū. Laukiame spektaklio.

Albinas STUMBRYS

Bilietus galite įsigyti čia:

https://tiketa.lt/LT/sokiu_trupes_nuepiko_sokio_spektaklis_perdegimas_25543