Artavo ekranas tave valdo?

Socialiniai tinklai mus jungia daugiau nei bet kada – tačiau jie taip pat skatina priklausomybę ir nerimą. Aptarkime, kaip per ilgas buvimas prie ekrano veikia mūsų smegenis, santykius ir savijautą, bei pateiksime ekspertų patarimus, kaip atgauti balansą.
Socialiniai tinklai pakeitė žmonių įpročius ir juos keis ir ateityje. Prieš beveik 25 metus niekas nebūtų prognozavęs, kad kiekvienas turės kišenėje apie 15 centimetrų įrenginį, kuris žino kelią, rodo nuotraukas, groja muziką ir vaizdo įrašus bei jungia su viso pasaulio bendruomene. Tačiau svarbu atminti, kad tai – dvipusis ginklas, galintis rimtai paveikti žmogaus santykius su kitais.
1945 m., kai buvo pristatytas komerciniam naudojimui pirmasis kompiuteris ENIAC (ElectronicNumericalIntegratorand Computer), spauda jį pavadino „milžiniškuoju smegeniu“. Tuo metu jis buvo tikras skaitmeninių lygčių sprendimo meistras.
Mokslininkai pasiekė pirmąjį didelį laimėjimą šioje srityje, bet tai nebuvo paskutinis žingsnis. Maždaug po pusės amžiaus – 1997 m. – atsirado „SixDegrees.com“ svetainė, laikoma pirmąja rimta socialinio tinklo platforma. Tai gali būti vadinama socialinių tinklų kūdikiu – žmonės galėjo kurti profilius, turėti draugų sąrašus ir siųsti žinutes vieni kitiems.
Po to prasidėjo tikrasis socialinių tinklų „Formulė 1“– atsirado „Messenger“, „Instagram“, X (buvęs „Twitter“), „Snapchat“ ir kt. Dabar galime greitai bendrauti ir dalintis svarbiomis akimirkomis su visu pasauliu. Bet ar tikrai viskas taip puiku, ar socialiniai tinklai atnešė ir pavojingų, problematiškų aspektų į mūsų gyvenimą? Šiame tekste fokusuosimės į priklausomybę nuo socialinių tinklų, jos priežastis, sąmoningumą, galimus sprendimus ir netikrų standartų įtaką, kuriuos kuria influencerių turinys. Tai darysime kartu su Estijos psichologe Helena Talihärm ir jaunąja Europos piliete Tina.
Ar socialiniai tinklai
yra skaitmeninės medžiagos?
Terminas „interneto priklausomybė“ pirmąkart pasirodė 1996 m., o toliau vystėsi į „socialinių tinklų priklausomybę“, kai technologijos pažengė. Iš pradžių naudojimosi internetu priklausomybė buvo panaši į alkoholio priklausomybę. 2018 m. BurdurMehmetAkifErsoy universiteto tyrime priklausomybė aprašyta taip: „Aš geras tik internete, vertingas tik internete, bet niekas manęs nemyli ne internete, internetas – mano vienintelis draugas...“ Be to, neurologiniai ir psichikos testai parodė, kad aktyvūs socialinių tinklų naudotojai rodo biologinius ir psichologinius priklausomybės požymius, panašius į alkoholikų, rūkalių ar narkomanų.
Tačiau Dr. MichaelRich iš BostonChildren‘sHospital Digital WellnessLab „TheNew York Times“ straipsnyje teigė, kad geriau naudoti terminą „problematinis internetinės terpės naudojimas“. Jis mano, kad žodis „priklausomybė“ ne visada tinka, nes interneto naudojimas šiandien yra neatskiriama kasdienio gyvenimo dalis.
Straipsnyje „TheGuardian“ specialistai išsakė susirūpinimą, jog pavadinant priklausomybe per didelį telefono naudojimą galima patologizuoti normalų įprotį ir nepastebėti platesnių socialinių bei technologinių veiksnių. Kai kurie mano, kad priklausomybės pripažinimas gali lemti geresnę pagalbą problemą turintiems žmonėms.
Apskritai sunku pasakyti, ar socialiniai tinklai tikrai yra priklausomi – pozitivių medijų psichologė Sophie H. JanickeBowles teigė, kad tai – šiandienos Davidas prieš Golijatą. Šiame tekste naudojama „priklausomybė“ apibūdinti perteklinį socialinių tinklų naudojimą.
Bet kas sukelia priklausomybę?
Estijos psichologės Helenos Talihärm teigimu, norint suprasti šią problemą, reikia paaiškinti žmogaus biologiją. „Skrolinant socialinius tinklus, smegenys gauna greitą dopamino dozę – cheminio junginio, kuris sukelia malonumo pojūtį. Kadangi kūnas mėgsta tą pojūtį, smegenys verčia norėti dar – tai gali virsti priklausomybe.“ Tina, jauna europietė, prisimena, kad socialiniai tinklai turėjo stipriausią poveikį, kai ji buvo 16 metų: „Nebūčiau pasakiusi, kad buvau priklausoma – tačiau turėjau problemą. Dopamino kiekis buvo svarbus. Filmo žiūrėjimas be telefono neįdomus, skaitymas atrodė nuobodu.“
Kaip riboti ekrano laiką
Talihärm pataria problemą spręsti anksti – vos pasirodžius pirmiesiems požymiams. Efektyviausia priemonė – nustatyti aiškią ekrano laiko ribą: „Jei jaunas žmogus pats negali riboti laiko, tai turėtų padaryti tėvai ar artimas suaugęs.“ Psichiatrų nuomone, mažamečiams ekrano laiko norma neturėtų viršyti 2 valandų per dieną.
Tina sutiko ir pasidalino, kad naudodamasi „Screen Time“ funkcija savo „iPhone“ telefone ji nustatė 30 minučių ribą socialinių tinklų programėlėms per dieną. Slaptažodį, leidžiantį ją apeiti, žino tik draugas, kuris pažadėjo jos neatskleisti – tai padėjo išlaikyti discipliną. „Instagram“ programėlės nustatymuose galima savarankiškai nustatyti dienos ribas – ir gauti pranešimą, kai ji pasiekiama.
Kas už to slypi?
Visa atsakomybė negali gulėti ant naudotojų pečių. Socialiniai tinklai sukurti taip, kad vartotojas kaskart vėl imtų telefoną į rankas. Amanda Giordano iš Georgia universiteto „PsychologyToday“ straipsnyje paaiškino, jog platformos sukurtos būti begalinės – jos neturi natūralių sustojimo taškų kaip filmai ar knygos. Kiekvienas ekranas atnaujinimas atneša naują turinį.
Giordano priduria, kad socialiniai tinklai nereikalauja daug pastangų: per „Twitter“ įrašus galima įvertinti vos keletą sekundžių, o „TikTok“ vaizdo įrašai gali trukti ir kelias minutes. Dauguma turinio pateikiama pagal naudotojų įpročius – algoritmai nuolat nustato kiekvienam vartotojui tinkamą turinį. Taip formuojasi baimės nepraleisti (FOMO) jausmas, o nauji pranešimai suteikia dopamino dozę smegenims.

Influencerių standartai ir jaunimo savivertė
Turinio kūrėjai formuoja ir jaunimo psichinę sveikatą. Filtruotos, nepriekaištingos jų nuotraukos dažnai tampa netikrais idealais – jaunuoliai juos ima matyti kaip normą. Tina dalijasi, kad socialiniai tinklai jos tapatybėje sukėlė nerimą: „Mano srautas buvo pilnas fitneso kūnų nuotraukų, pradėjau save lyginti. Su drauge pasinėrėme į doom-scrolling ir kalbėjome apie matymus – buvo sunku.“ Psichologė Talihärm sako: „Standartai dažnai yra nerealūs, kenksmingi sveikatai, nepasiekiami. Jaunų žmonių smegenys yra itin imlūs įtakai, jiems reikia priklausyti ir sulaukti dėmesio. Nauji „like’ai“ ir turinys iš naujo sukelia dopamino antplūdį – tad žmonės galvoja apie tai vis dažniau, kas gali sukelti nerimą ir depresijos būsenas.“

Raktinis žodis –
sąmoningumas

Technologijos vystosi sparčiai ir toliau vystysis – tad kaip galime saugiai naudotis socialiniais tinklais? Raktas – sąmoningumas. Talihärm aiškina: tai apgalvoti ir atsakingi veiksmai, derinami su įvertinimu galimų pasekmių. Jaunam žmogui reikalinga saugi, emocinė atrama iš suaugusiųjų, su kuriais gali atvirai pasikalbėti.
Tina papasakojo, kas padeda sukurti savo ateities viziją: „Aš klausinėju savęs – kur norėsiu būti per 5–10 metų? Koks mano svajonių darbas? Žinau, kad socialiniai tinklai – kliūtis mano ateities vizijai. Paprašyk svarbių žmonių priminti tau padėtų padegti telefoną. Nustatyk laiko ribas. Kalbėkis su draugais, kurie turi panašią problemą. Tiesiog padėk telefoną ir pasimėgauk – koncerto, kelionės, susitikimo akimirka bus vertesnė!“
Šiame tekste pateikiamos autorės EgertNinep mintys ir įžvalgos, bendradarbiaujant su FriederikeKroeger, AlexandrosTsianakas, Luiza Elena Zob bei SashaCurin. Europos Komisija ir Eurodesk neprisiima atsakomybės už šio straipsnio turinį.

Daugiau skaitykite: https://youth.europa.eu/news/your-screen-controlling-you-breaking-free-dopamine-and-device-dependence_en
www.europospulsas.lt
@ flashvector/ fromCanva