Baltarusijos tautinis kostiumas
Tęsiame leidinių seriją, pasakojančią apie Visagino tautinių bendrijų tautinius kostiumus.
„Pirmasis „Svitanka“ pasirodymas Vilniaus profesinių sąjungų rūmuose įvyko prieš 25 metus, – sako Baltarusijos Krok centro pirmininkas Olegas Davidiukas, – tada, 1998 m., padarėme šią nuotrauką su savo pirmaisiais kostiumais, su kuriais koncertuodavome. Žinoma, stengėmės, kad viskas atitiktų standartus, rinkdavome viską, kas ką turėjo. Kažką rasdavome paruoštą, kažką persiūdavome, kažką pavykdavo gauti ambasados pagalba. Taip pat pas mus atvykdavo Titovič valstybinis ansamblis iš Baltarusijos. Tai toks rimtas, profesionalus ansamblis. Jie draugiškai iš savųjų atsargų mums dukart kostiumus padovanojo. Vėliau pradėjome užsakinėti kostiumus Minske, specialioje ateljė, kuri siuva kostiumus visiems Baltarusijos tautiniams kolektyvams. Į tai ten žiūrima labai rimtai. Sutariama dėl dizaino, stiliaus, išmatuoja ir priderina pagal dydį, bet, žinoma, pats stilius labai skiriasi nuo vadinamojo senuojo tradicinio kostiumo”.
Šiandien istorikai žino apie 30 baltarusių tautinio kostiumo variantų, kurių formavimuisi įtakos turėjo kultūriniai ryšiai su kaimynais latviais, lietuviais, lenkais, ukrainiečiais, rusais.
Pagal socialinį sluoksnį yra išskiriamos 3 rūšys: valstietiškas, buržuazinis, kilmingasis.
„Valstiečių mada“ buvo gana konservatyvi ir tvirtai laikėsi senovinių papročių, padėjusių išsaugoti etnines aprangos tradicijas. Todėl šiuo metu šis stilius yra baltarusių tautinio kostiumo atstovas.
Moters kostiumą sudaro: marškiniai (baltarusių. k. “kashulya”) iš namuose austo lino, vilnonio arba lininio sijono (baltarusių k. “spadnitsa”) įvairiaspalvio languoto ar dryžuoto rašto. Prijuostė balta. Jo ornamentas derėjo su marškinių ornamentu, o apačioje buvo puoštas nėriniais arba kutais. Šventinio kostiumo dalis – gorsetas (liemenė be rankovių, dažniausiai iš aksomo ar brokato), kuris buvo dekoruotas juostelėmis.
Marškinių rankovės, pečiai, apykaklė ir rankogaliai dažniausiai dekoruoti austais arba išsiuvinėtais raštais iš raudonų arba raudonai juodų verpalų. Ornamente visada yra geometrinių ir geometrinių gėlių raštų. Diržas buvo megztas, austas arba pintas žalios, baltos ir raudonos spalvos raštais.
Moteriški galvos apdangalai turi ne tik svarbią socialinę ir ritualinę reikšmę. Pagal jų išvaizdą galima nustatyti moters šeimyninę padėtį, amžių ir finansinę padėtį. Galvos apdangalai buvo naudojami ceremonijose ir ritualuose, pavyzdžiui, vestuvėse mergaitės galvos apdangalas buvo iškilmingai keičiamas į moterišką.
Merginos nešiojo vainikus, siauras įvairiaspalves juosteles (baltarusių k. “skidochka, shlyachok’), o moterys plaukus slėpdavo po kepure, gobtuvu, mantija ar skara.
Pagrindinė moteriška puošmena yra karoliai. Žiemą moteris šildydavo vilnoniai ritiniai, baltos ir raudonos odinukės. Populiariausiu žieminiu drabužiu buvo avikailis, tiesaus kirpimo – tiesi nugara ir atvartai, didelė atlenkiama apykaklė. Apačia ir rankovės buvo apsiūtos avikailio juostele vilna į išorę.
Vyriški rūbai – tai nepasegti lininiai marškiniai su skeltuku ant krūtinės ir atlenkiama apykakle, surišti diržu, kartais derinami su berankove liemene (baaltarusių k. “kamezelka”). Kostiumas baltas, kurio apykaklė, rankogaliai ir diržas dažniausiai dekoruoti ornamentais. Odiniai diržai buvo vadinami: „diržas“, „daga“, „papruga“. Kostiumą papildė odinis arba lininis maišelis (baltos spalvos kalita), kuris pakeitė kišenes.
Vasarą kaime vyrų galvas puošdavo šiaudinėmis kepurėmis (baltarusių k. “bryli”), austomis iš rugių ar kviečių šiaudų, rečiau iš nendrių. Jie buvo naudojami kartu su lengvomis skrybėlėmis iš mėlyno audinio. Žieminis valstiečio galvos apdangalas buvo kepurė iš avikailio su ausų atvartais („ushanka“, „zimka“, „ablavukha“, „ablauushka“) arba „kapuza“ – labai aukšta ir didelė kepurė, pagaminta iš jauno ėriuko odos, arba populiari ir mūsų laikais yra kepuraitė iš audinio ar lino.
Valstiečių batai buvo vyžos, kurias dėdavo ant iš audinio pagamintų autų. Vasarą autų medžiaga buvo senas baltas linas, o žieminiams autams („sukonki“) buvo naudojami seno andarako gabalai. Šaltu oru jie nešiojo “postolus (senovinis odinis apavas). Batai ir moteriškos klumpės (“charaviki”) šventinė avalynė.
„Anksčiau tautinis kostiumas buvo labiau siejamas su kaimu, su jo buitimi ir sunkiu tų laikų gyvenimu, – tęsia savo pasakojimą Olegas Davidiukas, – o dainos dažnai būdavo liūdnos, derančios prie kaimo gyvenimo ir sunkaus darbo. Savo ansambliuose dabar daugiausia dainuojame dainas, kurių muzika ir žodžiai buvo parašyti mūsų laikais. Šiuolaikinės dainos labiau orientuotos į žiūrovų ir klausytojų pritraukimą, todėl ir mūsų kostiumai skiriasi nuo tų, kuriuos dėvėjo seneliai, močiutės ir prosenelės.“
Dabar Visagine veikia du kolektyvai „Svitanak“ ir „Suzorie“, per visas šventes ir renginius, jie pasipuošia savo tautiniais baltarusiškais kostiumais. „Svitanak” dabar turi net du komplektus. Buvo laikai, kai su šiais kostiumais apkeliavome pusę Europos per įvairius festivalius, nuo Balatono ežero iki Norvegijos jūros“, – prisiminimais dalijasi Olegas Davidiukas. „Mūsų kostiumai visada išsiskyrė grožiu. „Krok“ netgi turi specialų stendą su mūsų komandų nuotraukomis Europos žemėlapyje. Yra ką prisiminti“.
Šį straipsnį parengė „Visagino personalinių kompiuterių vartotojų bendrija“ pagal projektą „Tautiniai kostiumai – Visagino tautinė bendruomenė“, kurį iš dalies finansavo Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
