Diskriminacijos pasekmė: daugiau nei pusė turinčių ŽIV nesigydo
Vidinė stigma tarp ŽIV infekuotų asmenų Lietuvoje - ypač didelė, net 90 proc. atvejų pasireiškia baime pasakyti kitiems apie savo teigiamą ŽIV, atskleidė pirmasis pagal pasaulinę metodologiją atliktas tyrimas Lietuvoje.
Jo duomenimis, 58 proc. dėl teigiamo ŽIV jaučiasi beverčiai, o dalis tikina susidūrę su diskriminacija sveikatos priežiūros įstaigose, kur buvo taikomos papildomos apsaugos nuo jų priemonės ar net atsisakyta suteikti medicininę pagalbą.
ŽIV infekcijos plitimą lemia socialiniai ir psichologiniai veiksniai, todėl daugelyje Europos ir pasaulio šalių jiems skiriama ne mažiau dėmesio nei sveikatos priežiūrai. Su teigiamu ŽIV susijusi stigma ir diskriminacija - viena iš priežasčių, dėl kurių infekuoti asmenys vengia gauti gydymą.
Lietuvoje ŽIV turinčių gydomų asmenų dalies rodiklis yra trigubai mažesnis nei turėtų būti. Koalicijos „Galiu gyventi“ iniciatyva pirmą kartą atliktas ŽIV paveiktų asmenų stigmos tyrimas padėjo surinkti įrodymais pagrįstus duomenis, padėsiančius inicijuoti socialinių, sveikatos ir gydymo programų pokyčius šalyje.
ŽIV plitimui pažaboti numatytas Jungtinių Tautų AIDS (UNAIDS) programos tikslas - kad 90 proc. užsikrėtusiųjų ŽIV žinotų savo diagnozę, 90 proc. diagnozuotų asmenų turėtų būti gydomi ir 90 proc. gydomų asmenų nebeperduotų viruso kitiems.
Naujausi Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenys rodo, kad per 90 proc. visų galimai infekuotų ŽIV asmenų Lietuvoje žino sergantys. Gydymo kokybės rodiklis taip pat beveik atitinka iškeltą tikslą, tačiau problema, kad ŽIV gydymą gauna vos 30 proc. užsikrėtusių asmenų, o susirgimų atvejų kasmet tik daugėja.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDC centro (ULAC) duomenimis, 2017 metais Lietuvoje užregistruoti 263 nauji ŽIV infekcijos atvejai. Tai 49 atvejais daugiau nei 2016 metais ir 106 atvejais daugiau nei 2015 metais.
ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ medicininių paslaugų konsultantas Giedrius Likatavičius primena, kad pagal šiais metais įsigaliojusį sveikatos apsaugos ministro įsakymą, ŽIV infekuoti asmenys turėtų būti gydomi iš karto tik nustačius ŽIV, o gydymas yra apmokamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis.
„Nepaisant to, Lietuvoje susiduriame su problema, kad gydomi tėra tik trečdalis savo teigiamą ŽIV statusą žinančių asmenų, o tai yra blogiausias rodiklis visoje Europoje ir net Vidurio Azijoje“, - teigia G. Likatavičius.
Tyrime dalyvavę ŽIV infekuoti asmenys Lietuvoje dažniausiai susiduria su žodiniais įžeidinėjimais ar gandais dėl savo teigiamo ŽIV statuso (41 proc.). Tik kas antras respondentas daugiau ar mažiau sutiko, kad jų teigiamo ŽIV statuso atskleidimas artimiems žmonėms buvo teigiama patirtis, o kas penktas yra sulaukęs diskriminuojančių pastabų ir iš savo šeimos narių.
Tarp ŽIV infekuotų asmenų Lietuvoje ypač stipri yra vidinė stigma. Ji pasireiškia baime prisipažinti apie savo teigiamą ŽIV statusą (90 proc. respondentų). Net 58 proc. su ŽIV gyvenančių asmenų dėl ligos jaučiasi beverčiai, 55 proc. jaučia gėdą, 53 proc. - kaltę.
Taip pat teigiamas ŽIV statusas turi neigiamą įtaką galimybei susirasti mylimąjį (41 proc.) ir pasitikėjimui savimi (40 proc.). 14 proc. nurodė, kad dėl ligos nusprendė atsiskirti nuo šeimos, o 13 proc. - nesikreipė dėl darbo.
Beveik pusė respondentų (46 proc.), dalyvavusių ŽIV stigmos indekso tyrime, gydymą pradėjo vėlai, t. y. daugiau nei po dviejų metų nuo diagnozės nustatymo.
Pasak priklausomybių ligomis besirūpinančios Koalicijos „Galiu gyventi“ direktorės Jurgitos Poškevičiūtės, dauguma ŽIV turinčių asmenų patiria tokias neigiamas emocijas kaip gėda ir kaltė, jaučiasi neverti meilės ar pagarbos, nes susiduria su neracionaliu elgesiu. Kai kurie su stigmatizacija susidūrę ne tik socialinėse situacijose, bet ir sulaukę neigiamų reakcijų iš sveikatos priežiūros personalo, pavyzdžiui, fizinio kontakto vengimo arba nereikalingų apsaugos priemonių pasitelkimo.
„Jie nebepasitiki net specialistais, 76 proc. respondentų abejoja dėl jų medicininių dokumentų konfidencialumo“, - atkreipia dėmesį J. Poškevičiūtė.
Tyrimo duomenimis, keturi iš penkių tyrime dalyvavusių respondentų nežino įstatymų, ginančių jų teises ir nuo diskriminacijos.
„Norint padėti Lietuvai pasiekti iškeltus tikslus ir suvaldyti ŽIV plitimą, būtina šalinti esamas kliūtis sergantiems gauti pagalbą ir sukurti palankias sąlygas pasiekti prevencijos ir gydymo paslaugas. Reikėtų peržiūrėti ir įvertinti nacionalines programas, įtraukti konkrečias stigmos ir diskriminacijos mažinimo priemones. Ypač svarbu sukurti ir aktyvinti psichologinės ir socialinės pagalbos teikimą per NVO ar savivaldos įstaigas, kurti savitarpio pagalbos grupes, turėti lengvai pasiekiamus lygus-lygiam konsultantus. Galiausiai, motyvuoti ir įgalinti ŽIV infekuotus žmones, kad šie būtų labiau informuoti apie savo teises, turėtų ne mitais, o mokslu pagrįstą informaciją apie ŽIV gydymo būdus, galimybes ir naudą“, - vardijo J. Poškevičiūtė.
Koalicijos „Galiu gyventi“ inicijuotame tyrime dalyvavo 200 Lietuvoje gyvenančių ŽIV infekuotų asmenų, jų apklausa vykdyta 2018 metais, naudojant anoniminę struktūruotą anketą.
ELTA
