Išsiuvinėti taikos gijomis: jaunimo istorijos iš Berlyno

Susitikome kaip nepažįstami, išsiskyrėme kaip draugai: laiškas iš “Youth4Peace” susitikimo Berlyne
Kas yra taika?
Ar tai karo nebuvimas? Laimės ir ramybės jausmas? O gal viltis? 80 jaunų žmonių iš 26 skirtingų šalių susirinko Berlyne, kad pasidalintų asmeninėmis patirtimis apie karą ir taiką. Ir aš, ukrainietė, studijuojanti Lenkijoje, buvau viena iš jų.
Nenoriu perpasakoti visos savaitės trukmės maratono – tai palikime oficialioms ataskaitoms. Vietoj to noriu pasidalinti tuo, kas mane iš tikrųjų palietė: prasmingais pokalbiais, vėlyvais pasivaikščiojimais ir juoku, kuris netikėtai mus visus suvienijo.
Kai pirmą kartą atvykau į „Youth4Peace“ renginį, viskas atrodė kaip painiava. Jaučiausi lyg būčiau įsivėlusi į didelį siūlų kamuolį, pasimetusi tarp klausimų: „Koks tavo vardas?“ arba „Iš kur tu?“. Kiekvienas bandėme ištraukti vieną siūlą, kad viską suprastume ir geriau pažintume vieni kitus – vardų, veidų, klausimų, kalbų, prisiminimų gijos... Bet dažnai kuo labiau traukėme, tuo labiau viskas susipainiojo.
Pritrauki vieną siūlą – pokalbis prie kavos, prieštaringa nuomonė apie dirbtinį intelektą ar politines grėsmes mūsų šalyse – ir dar penki susiveržia aplink. Nieko nebuvo paprasta ar tiesiškai aišku. Mes buvome mazge – ir patys dar labiau jį painiojome.
Diena po dienos, naktinis pokalbis po naktinio pokalbio – nustojome bandyti viską išnarplioti. Tas painiavos kamuolys tapo pažįstamas. Mes atradome vieni kitus tarp kilpų ir susikirtimų – ne nepaisant jų, bet būtent dėl jų. Dalinomės emocijomis, istorijomis ir veiklomis. Maži pokalbiai kažkaip virto giliais klausimais: „Kaip jautiesi?“ – tai tapo rūpesčio išraiška.
Nors visas renginys turėjo būti apie jaunimo dalyvavimą ir taikos ar karo patirtis, iš tiesų jis tapo platforma dalintis požiūriais ir idėjomis. Kai kuriems iš mūsų, patyrusiems karą, tai buvo puiki galimybė būti išgirstiems.
Kiekviena diena buvo intensyvi. Turėjome galimybę apsilankyti minėjime, skirtame 80 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Bundestage. Per savaitę mus aplankė daug politikų, kurie įkvėpė kurti prasmingas baigiamąsias žinutes.
Taip pat buvome pagerbti tapti pirmaisiais lankytojais naujai išrinkto Vokietijos kanclerio biure. Turėjome unikalią galimybę akis į akį užduoti klausimus, kurie mus neramino, ir gauti tiesioginius atsakymus. Friedrichas Merzas papasakojo apie savo planus įtraukti jaunimą į globalią politiką ir paskatinti politines diskusijas. Iš skirtingų šalių kilę dalyviai klausė apie problemas, aktualias jų gimtinėms. Kancleris, pavyzdžiui, pažadėjo „remti Ukrainą iki pergalės“ ir pripažino, kad kraštutinių dešiniųjų kilimas yra rimta grėsmė Europos demokratijai. Taip pat jis pažadėjo daryti viską, kas įmanoma, siekiant išspręsti humanitarinę krizę Gazoje.
Apsilankymo Sachsenhauseno memoriale metu ypač sunku buvo klausytis šiuolaikinio liudytojo – Varšuvos sukilimo dalyvio ir Aušvico išgyvenusio Bogdano Bartnikowskio. Jo balse skambėjęs skausmas ir pasakojimai apie praeitį galėjo palaužti bet ką – bet ne jį. Buvau sužavėta jo tikėjimu žmonija ir gerumu, nepaisant visko. Jis sakė: „Aš tikiu gerumu, nes išgyvenau – mes išgyvenome.“
Renginio pabaigoje kūrėme pasirodymus ir vaizdo įrašus, rėžėme kalbas apie demokratijos ir dialogų svarbą. Kartais mane sujaudindavo asmeninės dalyvių ar svečių istorijos. Kartais jausdavausi pagerbta galėdama kalbėti politikams ir sprendimų priėmėjams – ir iš tikrųjų būti išgirsta.
Ir kai atėjo metas išvykti, supratau, kad mes ne tik atspindėjome ar bandėme pasiekti aukščiausius sprendimų priėmėjus. Mus vienijo idėjos ir noras būti tuo pokyčiu, kurio šiandieniniam pasauliui taip reikia.
Asmeniškai man tos gijos, kuriose buvome susipainioję, tapo mano komforto zona. Jaučiausi, kad nenoriu jų išnarplioti. Norėjau likti apsivyniojusi tomis gijomis – tokiomis unikaliomis, netvarkingomis ir netikėtomis – kaip ir kiekvienas šio renginio dalyvis.
Taikos renginys parodė, kokie privilegijuoti esame gyvendami taikioje šalyje, kur galime ramiai sėdėti ir kalbėtis. Kaip sunku būti vieningiems, kai mūsų požiūriai vis dar skirtingi. Tačiau brangiausias dalykas, kurį išsivežiau su savimi – tai žmonės, kuriuos sutikusi buvau laiminga.
Jaunieji žurnalistai Europoje – Susipažinkite su autore Anna Kalenichenko
„Esu ukrainietė, gyvenanti užsienyje. Politika ir diplomatija man padeda priimti sprendimus, kurie iš tikrųjų svarbūs dabar. Per atvirus pokalbius ir prasmingus veiksmus noriu būti tikra, kad kuriame tokią istoriją, kuria galėtume didžiuotis – o ne tokią, dėl kurios tektų gailėtis.“
Daugiau informacijos: https://youth.europa.eu/news/we-met-strangers-and-left-friends-letter-youth4peace-summit-berlin_en
www.europospulsas.lt
© Jennifer Sanchez, Youth4Peace