Kūrybinio rašymo stovykla jaunimui „Pasakoja tekstai“

Inga Besusparienė, Ignalina

Ledi ant žirgo

I

1994 metai. Vasara. 34 laipsniai Celsijaus. Dažnas iš mūsų turėjome senelius, kurie gyveno kaimuose ir užsiėmė smulkiu ūkininkavimu: kokių 30 bulvių vagų, kelios vagos daržovių, vieną karvę, porą pavasarinių paršelių, 20 vištų, šuo, katinas, 4 dalgiai, kokie 10 modernių plastmasinių grėblių, 2 vežimai (vienas šienui, kitas gyvulių pagamintoms trąšoms). Tai buvo tikras šimtaprocentinis  „rankų darbo“ ūkininkavimas. Vaikams, kuriems pasisekė ir jų seneliai gyveno miestuose, žodžiai vasaros atostogos tai ir reiškė atostogas.  O mano atostogos kur kas turiningesnės, naudingesnės ir įvairesnės. Dienos pramogos ir laisvalaikio programa buvo nustatomos ryte, kada per LRT radiją  išklausydavome orų prognozės. Nebuvo nuobodu, nes vakare nežinojau, ką veiksiu kitą dieną. Visada laukdavo  netikėtumo faktorius.  Jeigu oro prognozė  skelbdavo  „Vietomis, didžiausia tikimybė rytiniuose rajonuose, palis“, tai galėdavau įdegį gaudyti bulvių lauke. Tuo pačiu galėdavau parinkti kolorado vabalus (nes negi žudysi juos su chemija, geriau surinkus sudeginti) arba– su kapone nukapoti žoles. Vėlgi: kemija blogai, o kaponė gerai – ir sportas, ir įdegis, ir turiningas laisvalaikis.

O kaip ten išmokdavau siekti tikslų! Netgi  buvo motyvacinė sistema – atlikusi užduotis,  galėdavau eiti maudytis į ežerą!  Dar prie šios orų prognozės galėdavau miške rinkti uogas pietums. Vėlgi buvo  ugdomas tikslų siekimas „Be litro uogų – nė negrįžkit iš miško“, stiprinama valia – tu juk negali pasiduoti akliams, uodams  ir visiems kitiems, kas nori tavo kraujo. Mokinausi senovės išminties ir gaminausi viską, kas galėtų bent porai valandų išgelbėti nuo uodų.  Lavinau savo orientacinius gebėjimus, kaip nepasiklysti.  Be dvasios ugdymo, dar turėjau ir sveiką, natūralią mitybą.

Kuomet orų prognozė būdavo „Visą dieną lis“, tuomet būdavo diena be programos. Tarkim,  galima skaityti. Taip  lavino mano gebėjimą nenuobodžiauti.

Na, o pati baisiausia prognozė – tai  „Giedra, saulėta, nelis“. Tai būdavo didžiausių iššūkių programa „Šieno tvarkymas“. Prasidėdavo maždaug 9 val. (kada nudžius rasa) šieno iškratymu pievoje. Maždaug 11 val. po senelio ekspertizės (viršus apdžiuvo) reikėdavo apversti, 12-13 val. pietūs, maždaug 14 val. antra ekspertizė, po jos šieno vartymas – supurtymas. Apie 16 val. krovimas į daržinę. Kadangi esu smulkutė, mažutė mergaitė, todėl tai visiškai nedera su šakėmis – tai ir neefektyvu (senelis gali pakelti vienas šakes ir tai bus šeštadalis vežimo, o Inga…  dievulėliau tris saujas), ir nesaugu (jei mažoji sesė mina vežime šieną, dar nudursiu ją su tom šakėm).

II

Taigi, 1994 metų vasaros rytas, po pusryčių (kaimiški kiaušiniai su kaimišku žaliu pienu, pavirtę į ekologišką omletą), klausome orų prognozės. Tyliai meldžiuosi, kad būtų bent jau „yra LABAI MAŽA  tikimybė, popietų rytiniuose rajonuose vietomis palis“, bet  kur tau… kai saulė jau nuo ryto be jokio debėselio plieskė, supratau, kad šiandien bus dienos programa „tvarkysime šieną“.

Tądien buvo ekstremalus karštis ir seneliui, kai jis pakrovė keletą vežimų šakėmis, vakare sušlubavo sveikata. Šienovėžiui buvome pasiskolinę arklį iš gretimo kaimo, o po darbų reikia jį grąžinti. Senelis garsiai pasvarstė, kaip tą arklį atiduoti. Aš išgirdau ir entuziastingai sušukau:

– Aš galiu su juo nujoti. Jau pakankamai didelė esu. Aš atiduosiu tą arklį Gubertui!

Senelis kritiškai į mane pažiūrėjo, jo žvilgsnis sakė „Tai visiškas absurdas“. Bet aš neatlyžau:

– Prašau, prašau seneli, aš galiu!

Tai buvo mano svajonė – joti žirgu. Aš juk buvau prisižiūrėjusi gražių romantinių filmų, kaip ledi joja žirgais. Nelabai svarbu, kad po šienovežio  sušilęs, bandantis atgauti kvapą arklys nė iš tolo nepriminė eiklaus žirgo. Kita vertus, ir paauglė po šieno minimo apdraskytomis kojomis nepriminė ledi  su ilgu sijonu.  Per filmus labai lengva joti, tai argi su arkliu sudėtingiau? Juk viskas taip pat.

– Prašau, prašau, kas čia sudėtingo ir sunkaus? Aš galiu, arklys ramus, paklusnus. Kas čia gali nutikti? Prašau…

Matyt, seneliui tikrai prastai su sveikata buvo, kad jis pasakė „gerai“.

– Gerai, tu joji ant arklio, o sesė iš paskos dviračiu važiuoja. Dabar aš tave užkelsiu, bet kaip tu nulipsi nuo arklio?

– Kažkaip!

Močiutė dar spėjo įduoti man medžio šakelę su instrukcija „Mojuok šakele ir baidyk muses,  mašalus, kraujasiurbius nuo Kuzio galvos“.

Saugaus elgesio instruktažą praėjau, su vytele rankoje buvau pasirengusi atlikti kilnią misiją.

Kol matė senelių akys, tol dariau, kaip liepta. Arklys (o mano vaizduotėje žirgas) ramiai ėjo, aš mojavau vytele, sesė tyliai iš paskos minė dviratį. Įveikėme kalną. Man su arkliu – žirgu buvo labai lengva. Sesei sudėtingiau. Įveikti kalną minant dviratį  neįmanoma, todėl jį turėjo vestis, ir gan greitai. Ji turėjo į statų kalną temptis didžiulį metalo gabalą ir bėgte tą kliūtį įveikti.

Žinoma,  šis vaizdas (lėtas jojimas, sesės keliamas triukšmas) visiškai nesiderino su mano idilišku „Ledi joja ant žirgo“ vaizdiniu. Ir apskritai, kokiame filme Jūs matėte ledi su kažkokiomis užutvartės šakelėmis mosikuojančiomis virš arklio galvos? Nesąmonė visiška. Nedelsiant reikia taisyti šią padėtį.  Ir aš išmečiau tą vytelę. 100 metrų buvo gerai. Po to arklys pradėjo dažnokai kinkuoti galva. Tada – greičiau žingsniuoti. Tada – risnoti. Tada jau pabandė bėgti. Aš pabandžiau įtempti vadeles. Nepaklausė. Pajaučiau, kad visiškai nebevaldau situacijos. Tada turėjau 10 sekundžių apsispręsti už ko laikytis: už vadelių ar karčių. Įsikibau į karčius. Pradėjau rėkti sesei, kad arklys manęs neklauso. Ji pradėjo spiegti (dabar galvoju, kad mūsų rėkimas arkliui padėjo apsispręsti įjungti aukščiausią pavarą, nes tikriausiai toks triukšmas jam ramybės neteikė).  Galop mes abi spiegiam, o arklys kaip pasiutęs bėga.

Tuo momentu galvoje  bėgo mintys. Viena po kitos. Keletas  iš jų: kur aš galiu nujoti? Kada baigsis ši beprotybė? Ar aš išliksiu ant arklio nugaros? Ar jis kada nors pavargs? Kaip man išsilaikyti? Ar nepradės jis manęs numetinėti? O gal čia jau numetinėja, tik aš to nesuprantu? Kaip toli aš atsidursiu nuo namų? Kaip aš parsigausiu namo? Ir išvis, ar aš grįšiu namo?

O veiksmas toliau vyksta. Sesė, kaip rėkė, taip ir toliau rėkia, per ašaras kelio nemato ir mane tikriausiai jau palaidojo, o aš toliau svarstau, kiek gali jis nubėgti be sustojimo. Kokios gi yra jo galimybių ribos.  Galop spiegdamos pasiekėme  kaimyninį kaimą: lekiantis arklys, rėkiantis mažas raitelis, kažkur dar miške baubianti sesė ir tarškantis dviratis.

Lėkėme pagrindine kaimo gatve ir tą akimirką supratau, kad arklys žino kur bėga! Ogi į savo tvartą. Turėjau dvi sekundes nuspręsti, kaip man netapti kvailu animaciniu herojumi prisiklijavusiu prie tvarto durų viršutinės sienos. Tik viena galimybė – šuolis nuo arklio. Reikėjo rasti kur. Pamačiau kažkokią šiaudų krūvą šalia tvarto  ir nusprendžiau, kad tai bus mano nusileidimo takas (meldžiausi, kad nebūtų kokių šakių, akmenų ar pagalių). Užsimerkiau ir nušokau nuo išprotėjusio arklio. Ne iš karto atsistojau, bet buvau laiminga, kad judinu galūnes, kad šiandien netapau išsitaškiusiu animaciniu herojumi ant tvarto sienos, o skausmas visame kūne man davė ženklą, kad dar bus progų pabūti elegantiška ledi. Tiesa, tikrai ne ant arklio, o dėl žirgo dar pagalvosiu.

Kristina Čirkova, Zarasai

Įkvėpusi dangaus

Į žemę vėl žiūriu –

Prabyla kelias

Ir vedasi mane tolyn,

Tolyn lig žiburių.

--

Lietus. Dangus.

Kodėl jis verkia?

Pasikalbėt su juo

Ir paprašyt kvailystės?..

Kad tas, kuris toli,

Dabar sugrįžtų?

Jausmai praūš kaip traukinys –

Mėgint jį vytis?..

Ar šiom mintim

Su vienatve dalytis?..

Snieguolė Kurpytė, Ignalina

Iš karininko žmonos dienoraščio

1914 m. rugpjūčio 21 d.

Vėlų vakarą sėdžiu prie lango apsupta žvakių šviesos. Aplinkui tyla. Tokioje tyloje meldžiuosi, kad išgirsčiau nors menką garselį. Man užtenka išgirsti tylius pokalbius, sklindančius lauke  pasijuntu esanti ne viena.

Girdžiu tik moterų, o kartais ir vaikų balsus. Nes tik mes likome – vaikai ir moterys. Visi šioje gatvėje gyvenę vyrai prieš tris savaites išėjo į frontą. Dar neseniai gyvenome įprastą gyvenimą. Gatvės buvo pilnos šurmulio, o šurmulys sklidinas džiaugsmo, ne baimės. Kasdieniai pokalbiai su kaimynais, į darbus skubantys žmonės, gatvėje žaidžiantys vaikai – tai buvo mūsų visų kasdienybė.

O dabar karas. Jis pakeitė viską. Mudu su vyru esame susituokę penkerius metus, esu prie jo labai prisirišusi, todėl šios trys savaitės man tikra kančia. Ir aš nevienintelė išgyvenu įtampą, baimę. Visos mes laukiame. Bijome. Verkiame.

Per šį laiką supratau, kad nėra nieko sunkiau, kaip laukti kažko, kas gali nebesugrįžti. Laiškai iš fronto vėluoja. Vyras man rašo. Skaitau jo laiškus po kelis kartus, nes vis dar sunku patikėti, jog jam viskas gerai. Dabar gauti laišką – didžiausias troškimas, bet kartu ir baimė. Kai pamatau paštininką,   stabteli širdis. Nežinai kas jame rašoma. Nežinai, ar naujiena yra gera, o gal bloga.

Sulaikai kvėpavimą, lėtai atplėši voką, ištrauki laišką, permeti akimis, įsitikini, jog viskas gerai ir tada lėtai skaitai nuo pradžių. Bet ar visada nuo pat pradžių?

 Užtenka vieno vienintelio žodžio, ir viskas griūva. Netoliese gyvenanti moteris prieš tris dienas gavo laišką. Nekantraudama ji voką atplėšė prie  paštininko. Permetė akimis ir gailiai pravirko. Mes neklausėme, kas parašyta laiške, nes visos tai puikiai žinojome. Ir taip kasdien.

Dabar sėdžiu ir  dienoraštyje bandau parašyti paskutinius šios dienos sakinius. Palieku viską popieriui, kad būtų lengviau. Nenoriu atitraukti akių, nes šalia guli laiškas.

Ir nežinau, ar turiu pakankamai drąsos jį atplėšti.

Gabrielė Kviliūtė, Zarasai

Einu per sniegą –

nematau jo akinamo baltumo,

Nejuntu jo lengvumo,

bet girdžiu, širdim regiu,

Menkiausia kūno dalele jaučiu,

jog gyvenu.

Jaučiu, kad net šalčiausią žiemą

jausmų švelniausiais žiedlapiais prisnigo...

Gal vienai man sustojo laikas?

O gal širdis nubudo naiviai, paprastai –

kaip kad ryte pabunda mažas vaikas?..

Goda Savostinaitė, Visaginas

Dainuojanti meilė

Kartais muzika atrodo apgaubia visą kūną. Taip švelniai, švelniai. Meilumo kupina. Jautriai prisiglausdama, pasistuksena į širdį, kuri atsargiai įleidžia jos žodžius ir nebepaleidžia.

Būtent taip atrodo viena iš mano meilių. Meilė muzikai ir jos prasmėms. O tada iš tos didžiulės meilės ir gražaus jautrumo pradeda dainuot ir pati širdis. Pati sau. Vardan ramybės.

Jautrumas – bene svariausia ir svarbiausia vertybė kiekvieno žmogaus gyvenime. Juk kiek daug jausmų jis apima: meilę, pyktį, liūdesį, laimę, gailestį. Visi žmonės yra daugiau ar mažiau jautrūs, tokia jų prigimtis. Žmogiškas jausmas – jautrumas visada buvo, yra ir bus vertybė.

Visada maniau, kad tik jautrumas padeda suprasti tiek savo tiek kito žmogaus jausmus, jų svarbą ir vertę. Jis įprasmina žmogų. O žmogus tikrai niekada nenustos remtis jausmais. Šventajame rašte yra rašoma: „Galiausiai būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški“. Visus jausmus apjungia jautrumas. Jis mums yra didžiausias pagalbininkas, kai norime jausmus suvokti ir vadovautis jais. Jautrumas padeda mums gyventi jausmuose. O ar be jausmų žmogus būtų žmogus? Tikrai ne.

Nuo pat gimimo esame bendruomenės apsuptyje. Mus visada supa ir sups žmonės, su kuriais norime ar ne tenka daugiau ar mažiau bendrauti: šeima, draugai, bendradarbiai. Tikriausiai kiekvienas norime ir stengiamės nugyventi kuo prasmingesnį gyvenimą. Anot LucijausAnėjausSenekos „Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems“. Siekdami to geresnio gyvenimo, darydami gera kitiems, o kartais net pasiaukodami dėl kitų, įprasminame ir savo gyvenimą. 

Šiandien dauguma yra linkę manyti, kad žmogus – tai individualybė ir aukoti save, savo laiką kitiems kvaila. Todėl dažnai žmonės man sako, jog gyventi sau, realizuoti save kaip asmenybę – geriausia geriausia išeitis. Tačiau, kad ir koks galingas žmogus atrodytų kurdamas savo gyvenimą, kartais norint gero sau, reikia padėti kitam, prisidėti prie bendruomenės ar netgi paukoti savo gyvybę.

Icchoko Mero kūrinyje „Lygiosios trunka akimirką“ itin jautriai pasakojama apie tai, dėl ko visgi verta gyventi. Viskas prasideda šachmatų partija tarp Geto Šogerio ir jaunuolio Izaoko. Būtent nuo šio jaunuolio priklauso  geto vaikų likimas. Gudruolis Šogeris įspraudžia Izaoką į rėmus ir priverčia rinktis: jeigu pralaimės jis pats, bus išvežti geto vaikai, o jeigu laimės jaunuolis, jam teks paaukoti gyvybę.  Atrodytų, nieko ir negalėtų būti žiauriau, juolab, kad vienintelė kone neįmanoma išeitis – lygiosios. Besibaigiant kūriniui, jaunuolis suprata, kad lygiųjų pasiekti nepavyks, todėl jam liko vientelis teisingas ėjimas. Jis pasirenka pergalę – mirtį. Savo mirtį. Dėl tūkstančio vaikų gerovės. 

Žmogui reikia žmogaus. Nes Žmogus laimingas tada, kai supranta, jog savo dorybes turi skleisti ir kitiems. Ar tėvai gali būti laimingi, kai nelaimingi jų tėvai? O vaikai? Ar jie gali džiaugtis, kai mato nelaimingus savo tėvus? 

Mūsų laimės jausmas labai priklauso nuo žmonių, kurie supa mus. Jaučiamės laimingi tada, kai matome šypseną kito akyse, kai darome kažką, kas daro kitą laimingu.

 Pasak teologo JonatanoDiūringo, žodis “asmuo” yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio personare, reiškiančio “suskambėti ir būti išgirstam”. Orus žmogus įsitraukia į bendruomeninę veiklą, kurioje tobulėja ir savo patirtimi šviečia kitus. Tikras susitikimas su kitu visada yra ir susitikimas ir su savimi, tikroji savirealizacija.

Šiandien visuomenėje dauguma tikriausiai yra atpratę matyti varguolius bei paliegėlius. Visa tai  tėra tik nereikšmingos detalės. Šių dienų pasauliui naujas akis padovanojo Motina Teresė, mums primindama, jog bendravimas, susitikimas su kitu, kad ir kokiu varganu ar paliegusiu, visada yra dovana. O dovana yra tikrai daugiau nei tai, ką suvyniojame į blizgų popierių. Rūpestį, meilę, šilumą ir netgi klaidas, netektis, patirtis dovanoja mums ir dovanojame mes vieni kitiems. 

Andrius Navickas savo straipsnyje “Asmens orumas: retorika ir praktika” žmogaus orumą lygina su natų išsiskleidimu melodijoje. Rašo: “Žmonija – tai melodija, o kiekvienais žmogus – unikali nata. Viena vertus, tik melodijoje nata iš tiesų išsiskleidžia, kita vertus, kiekviena nata ,,laiko“ visą dermę.”

 Šv. Pranciškus Asyžietis vertino visus žmones, nekreipdamas dėmesio, ar tas žmogus yra koks elgeta ar turtingas sultonas. Jam bet koks žmogus visada buvo unikalus asmuo, neišnykstąs net ir gausioje minioje, nesusiliejąs  su aplinka. 

Laimingo žmogaus paslaptis yra vienintelė: gyventi oriai. 

Rugilė Stundžiaitė, Utena

Rytmečio dangus, atsispindi ežere,

Ir miškas skamba paukščio muzikos nata

Ir vėjas laukuose jau neša fėjas,

Ir sesuo, žvelgia į rasojančias žoles,

Tu išgirsi, na, sėkmės, nebedaug žemėlapio jau liko!