KARTU MES JĖGA! - Julija Svidėnienė

Mieli draugai!

Išvakarėse mūsų gerbiami mokytojai šventė savo profesinę šventę. Deja, tai viena iš nedaugelio dienų per metus, kai žodį „Mokytojas“ rašome iš didžiosios raidės. Įgyvendinus liberalų ir konservatorių švietimo reformą, kuomet atsirado mokinio krepšelis ir radikaliai pasikeitė švietimo finansavimo principas, mokytojai tapo lyg aptarnaujančiu personalu. Per daugelį metų mokytojo statusas pastebimai sumenko, o dėl to – mokytojų trūkumas šalyje. Sutikite, situacija nepatraukli jauniems žmonėms, kurie norėtų mokyti. Galbūt atlyginimų kėlimas gali viską pakeisti?

Panagrinėkime situaciją. Už kiekvieną darbą reikia mokėti ir mokėti oriai. Iš esmės kalbėjimas apie būtinybę kelti mokytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų atlyginimus yra ne kas kita, kaip „baltasis triukšmas“ ir bandymas atitraukti nuo realių problemų. Atlyginimai turėtų augti ne todėl, kad artėja rinkimai, o todėl, kad auga ekonomika, kainos parduotuvėse didėja. Kalbos tik apie mokytojų atlyginimų dydžius rodo politikų nesugebėjimą nieko pakeisti. Tačiau yra daugiau problemų. Ir ne visas šias problemas galima išspręsti už pinigus. Be to, kalbant apie švietimo finansavimą, Lietuva yra tvirtoje pozicijoje tarp ES šalių. Tai gal pinigai ne ten eina?

Man kyla ir daug kitų klausimų, kadangi pati turiu sūnų-moksleivį. Kuo taps mano vaikas, baigęs vidurinę mokyklą? Ar mokykla žino, kokių profesijų poreikis yra mūsų šalyje 5-10 metų laikotarpyje?

Lietuvos Švietimo įstatyme teigiama, kad „Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka tada, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą”. Ar tikrai mūsų švietimo sistema lenkia visuo menės raidą? Manau, kad ne.

Kaip atrodo eilinė mokinio diena eilinėje mokykloje? Vaikas ateina į mokyklą, atsisėda prie stalo, turi klausyti mokytojo, atlikti užduotis, o namuose turi „kalti“ naują medžiagą pagal 10-15 metų senumo vadovėlius. Vadovėliai irgi nėra informatyvūs. Daugeliu atveju informaciją vaikas turi pats ieškoti internete. Bet paprastai PATS jis nesugeba to padaryti! Tėvams po sunkios darbodienos, kai norisi atsipalaiduoti ir pailsėti, tenka vėl mokytis, ieškoti tos informacijos, aiškinti naują temą, padėti paruošti namų darbus. Ne kartą kėliau sau klausimą, ar aš viena taip sėdžiu vakarais su vaiku, gal jis neturi gebėjimų? Pasirodo, kad dauguma tėvų taip praleidžia savo vakarą vietoj to, kad nueitų pasivaikščioti, pažaisti su vaiku, pabendrauti šeimoje.

Ar vaikai visai negabūs? Ar kalti mokytojai? Gal jie nesugeba dėstyti?

Manau, kad ne... Mokytojai yra švietimo sistemos dalis ir iš tikrųjų toli gražu nėra pagrindiniai jos sudėtyje. Nors pedagogas turi būti visos šios sistemos priekyje.

Verta paminėti ir tai, kad mokyklose vaikams pateikiama per daug nereikalingos informacijos. Tokios informacijos, kurios gali prireikti tik ateinančiam testui ir kurios dažnas mokinys gyvenime tikriausiai niekur net nepanaudos.

Nenoriu pasakyti, kad iš ugdymo programų turėtų būti pašalinti gamtos mokslai, istorija ar kiti mokomieji dalykai. Paprasčiausiai reikėtų keisti ne pačius dėstomus dalykus, o jų turinį. Gerą pavyzdį galima paimti iš Suomijos: imti žymiai mažesnę kiekvieno mokomo dalyko temų apimtį ir būtent tas temas nagrinėti giliau bei atidžiau, medžiagą kiekvienais metais kartojant ir palaipsniui detalizuojant. Suomijos švietimo patirtis rodo, kad mokiniams yra daug lengviau įsisavinti pateikiamą informaciją tokiu būdu, o nesiekiant paviršutiniškai paliesti kuo daugiau temų per kuo trumpesnį laiko tarpą.

Labai svarbu, kad ugdymo programos būtų sudarytos iš tokių temų, kurios turi realios naudos, pritaikomos gyvenime, ir kurios skatintų besiformuojantį žmogų mąstyti ir analizuoti, savarankiškai ir kūrybiškai ieškoti problemų sprendimų, praplėstų akiratį, o atsiradus poreikiui, galima labai lengvai ir greitai susirasti internetinėse paieškos sistemose.

Be visa ko, nepaprastai svarbi yra pagalba mokytojams. Reikia padėti sukurti kokybišką psichologinį klimatą klasėje. Mokytojo nereikėtų palikti vieno su psichologinėmis mokinio problemomis, kurios šiandien vis dažnesnės. Dabartinėje mokykloje psichologo ir socialinių pedagogų normatyvų finansavimo principas neleidžia spręsti problemų. Būtent psichologai ir socialiniai pedagogai gali padėti vaikui įgyti pasitikėjimo savimi, suteikti jam motyvacijos, o ką daryti su motyvuotu mokiniu, mokytojai puikiai žino.

Mes visi labai norime, kad mūsų vaikai norėtų mokytis ir mėgautųsi savo dienomis mokykloje. Visi norime, kad mokytojai turėtų galimybę perduoti visas savo žinias ir įgūdžius mūsų vaikams. Visi norime, kad Mokytojus kiekvieną dieną prisimintume iš didžiosios raidės. Visa tai mes galime padaryti tik kartu su jumis. Juk KARTU MES JĖGA!

Julija Svidėnienė, kandidatė į LR Seimą

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškųjų šeimų sąjungos rinkimų sąskaitos. Užsakymo Nr. 6-288.