Larisa Kalpokaitė: kiekvienas žmogus pajunta meilę, kokia forma ji bepasireikštų

Lapkričio 9 d. Visagino kultūros centro „Draugystės“ salėje Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ pristatys šokio, teatro, muzikos ir literatūros spektaklį „Kelionė namo“. Tai unikalus spektaklis Lietuvos scenos menų panoramoje – ne veltui jis buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už choreografiją – jame vienodomis teisėmis susitinka žinoma teatro ir kino aktorių pora, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktoriai Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys bei gatvės šokio profesionalioje scenoje pionieriai, o iki tol – įvairių „berik denso“ turnyrų nugalėtojai ir populiarių TV realybės šou dalyviai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius.



Šio renginio proga pakalbinome L.Kalpokaitę, kuri jau ne kartą yra pasirodžiusi Visagino publikai, turi mūsų mieste ir draugų, ir pažįstamų.

- Žinoma teatro ir kino aktorė dalyvauja gatvės šokio spektaklyje. Kas Jus ir Jūsų vyrą, taipogi aktorių, Joną Braškį, nunešė į tą galerą?

- Mudu su Jonu šiems vaidmenims pakvietė talentingas jaunas režisierius Vidas Bareikis. Bet manau, jog tai buvo bendra idėja – Vido kartu su choreografais Laurynu ir Airida. Mus tai labai pamalonino, tačiau sudėtinga buvo suderinti visų atlikėjų darbinius grafikus. Laimingi, kad pavyko, tuo labiau, kad mūsų galera vis dar tebeplaukia. Duok Dieve, taip ir toliau.

- Spektaklio ašis – santykiai tarp dviejų kartų, tebegyvenančių tame pačiame tarybinių laikų bute. Tėvai, gimę TSRS, kalba viena kalba – šiuo atveju tai teatro kalba, o vaikai, mūsų laikmečio karta, šneka visiškai kita kalba – šokiu.  Jūsų gyvenimas, ir asmeninis, ir profesinis, taip pat apima abi šias epochas – ar patiriate tikrovėje nesusikalbėjimus, panašius į situaciją spektaklyje?

- Mums su vyru buvo kiek lengviau. Tėvai palaikė mus visame kame. Bet čia tiesiog pasisekė, nes gyvenime vis tik būna kur kas sunkiau.Mums teko patirti skurdo žiaurumą, kai buvo beveik neįmanoma ištrūkti iš užburto rato, neprarandant paties savęs. Mums padėjo mūsų tėvų ir motinų meilė, tačiau dažnai, kaip tai bebūtų skaudu, mūsų kartai negalėdavo padėti niekas. Tai didžiulis mūsų ir mūsų vaikų skausmas. Tačiau meilė kuria stebuklus, ji gydo ir labiausiai sužalotas sielas. Ji mums šviečia ir nevilties tamsoje.

- Jūs keletą kartų jau vaidinote Visagino žiūrovams, esate tapusi vietinio tarptautinio festivalio „Atspindys“ laureate – kokius jausmus jaučiate šiam miestui, kaip pati jame jaučiatės?

- Dukart esu dalyvavusi festivalio konkursinėje programoje. Su monospektakliu „Meilė ir mirtis Lesbo saloje“, kuriame vaidinau antikos poetę Sapfo, ir su rusiškų romansų programa – buvau apdovanota žiuri ir žiūrovų simpatijų prizais. Labai džiaugiuosi galėdama vėl aplankyti šį miestą, kurį myliu už tik jam būdingą dvasią, mano mylimų pušų grožį ir protingus dėmesingus žiūrovus. Tikiuosi, kad ir šį kartą mūsų sielos susišnekės.

- „Kelionė namo“ – netipinis mūsų visuomenei spektaklis. Vienas dalykas jį vaidinti didelių miestų, kuriuose daug teatrų ir vyksta didieji tarptautiniai festivaliai, publikai, visai kas kita – rodyti jį sąlyginai mažuose toli esančiuose miesteliuose, kuriuose retai lankosi sostinės teatrai. Ar, kaip aktorė, jaučiate šį skirtumą?

- Bet kuris žiūrovas atskirs melą nuo nuoširdumo, norą pasipuikuoti – nuo pasitikėjimo. Bet kuris žmogus pajunta meilę, kaip ji bepasireikštų. Ir koks skirtumas – didelis miestas ar mažas? Žmonės visad lieka žmonėmis. Svarbiausia – jais tikėti, ir jiems nemeluoti.

Dėkojame Jums už pokalbį ir linkime sekmės rytdienos spektaklyje!

Nuotraukos:
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
Laura Vansevičienė

news.tts.lt