Laukžemės dvaras – praeities didybė tarp Žemaitijos lygumų

Tarp ramių Žemaitijos kalvų, netoli Kulšės upelio, stūkso vienas seniausių Vakarų Lietuvos kultūros paveldo objektų – Laukžemės dvaras. Kadaise spinduliavęs išskirtine didybe, šiandien jis tapo nebyliu liudininku laikų, kuomet dvarai buvo ne tik ūkinės, bet ir kultūrinės regiono širdys.

Laukžemės dvaro rūmai iškilo 1903 metais, juos pastatė ant senų, dar XVII amžių menančių rūsių. Šis dvaras išsiskiria savo turtinga istorija ir laikomas vienu iš įspūdingiausių kultūros paveldo objektų Kretingos krašte. Jo išskirtinė atmosfera net buvo pasirinkta kino kūrėjų – čia buvo filmuojamas filmas „Devyni nuopolio ratai“, pasakojantis paskutinio dvaro šeimininko gyvenimo istoriją.

Dvaro ištakos siekia XVI amžių, kai jis dar buvo Palangos (tuomet Darbėnų) dvaro ūkio dalis. XVII a. pradžioje dvaras tapo savarankiška valda ir atiteko vienai žymiausių Lietuvos didikų šeimų – Sapiegoms. Vėliau, XVIII a., dvarą perėmė Palangos seniūnija, o XIX amžiuje jis perėjo į kilmingųjų vokiečių rankas – Mirbachų, Medemų bei GeorgiovonŠtempelio šeimoms. 1913 m. Laukžemės dvarą įsigijo prelatas Konstantinas Olšauskas kartu su gydytoju J. I. Stonkumi. Tai tapo paskutiniu reikšmingu dvaro istorijos posūkiu prieš Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį.

Architektūrinis dvaro paveldas yra ypatingas. Pagrindiniai rūmai buvo pastatyti 1903 m., pasitelkiant tuo metu dar retai Lietuvoje naudotą neorenesansinį ir šiaurietišką manieristinį stilių. Namas buvo statomas ant senųjų XVII a. rūsio pamatų. Išsiskiriantis tinkuotu fasadu, balkonais, grakščiomis kolonadomis bei frontonais, dvaras liudijo apie jo savininkų išprusimą ir turtingą skonį. Vidinės sienos buvo tvirtinamos nendrėmis, o aukštos, apie 3,5 metro lubos, teikė erdvės pojūtį ir prabangą.
Be rūmų, dvaro teritorijoje išliko ir kitų vertingų pastatų: senas grūdų sandėlis – vadinamasis „magazinas“ – su fachverko konstrukcijomis, svirnas bei autentiškas rūsys. Dvaro parkas, apsodintas medžių alėjomis, suformuotas su įspūdingais tvenkiniais ir molinėmis salelėmis, buvo skirtas tiek poilsiui, tiek reprezentacijai.
Po Antrojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas. 1958 m. rūmai remontuoti ir pritaikyti mokyklai, kuri čia veikė iki 1982 m. Vėliau dvaras liko be priežiūros ir po truputį nyko. XX a. pabaigoje dvaras kelis kartus buvo parduotas, tačiau nė vienas savininkas nesugebėjo realizuoti jo restauracijos planų.

Šiandien Laukžemės dvaro rūmai stovi apleisti, tačiau vis dar išlaikę dalį savo istorinės auros. Nors pastato fasadas vietomis aptrupėjęs, o vidaus patalpos praradusios autentišką apipavidalinimą, išlikę konstrukcijų fragmentai leidžia įsivaizduoti buvusią šio dvaro didybę.

Dvaro atgimimas – dar tik svajonė, tačiau vietos bendruomenė jau ėmėsi iniciatyvų: parengtas projektas tvenkinio prieigų sutvarkymui, siekiant sukurti poilsio zoną gyventojams ir lankytojams.
Laukžemės dvaras yra ne tik architektūrinis, bet ir emocinis kultūros paveldas. Jis pasakoja apie laikus, kai dvarai buvo vietos kultūros, švietimo ir socialinio gyvenimo centrai. Dėl savo unikalumo ir istorinio turtingumo šis objektas nusipelno būti įrašytas į sąmoningą mūsų atmintį – kaip ženklas, kad ir nykstantys pastatai gali turėti gyvą sielą, jeigu tik mes jos neatsisakysime.

„Europos Pulso“ informacija
www.europospulsas.lt
Rūmų fasadas iš pietvakarių ir šiaurryčių pusių Autorius Anaiptol - Mano darbas, CC0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=41471183