Mirė poetas Justinas Marcinkevičius
Eidamas 81 metus, trečiadienio rytą mirė rašytojas Justinas Marcinkevičius. J. Marcinkevičius – poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, vienas populiariausių XX a. pabaigos – XXI a. pradžios poetų Lietuvoje, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.:::Pats poetas yra suskaičiavęs, jog per visą kūrybos laikotarpį sukūrė per 1000 eilėraščių. Jo eilių tekstais sukurta apie 200 dainų. „Vienos knygos kuklios, tylios, šnabždančios.Kitos – išsipusčiusios, spalvotos visomis vaivorykštės spalvomis. Jaučiuosi tarp knygų lyg tarp žmonių. O knyga vėlai atėjo į mano gyvenimą. […] Bet ji man suvaidino vieną iš lemiamų paskatų atsidėti knygai – dirbti jai . Iš čia mano susidomėjimas ja, studijos universitete. […] Čia [knygoje – lrt.lt] aš radau sau antrą tėviškę“, – „Vilniaus knygų mugėje“ 2009-aisiais yra kalbėjęs J. Marcinkevičius. Literatūros kritikas Valentinas Sventickas yra pastebėjęs: „Kai pasakai: „Justinas Marcinkevičius“, nėra reikalo vardyti nei jo kūrinių, nei titulų, nei apdovanojimų. Jo vardas ir pavardė jau senokai tapo titulu, kuris žinomas visiems, o priklauso vienam.“
Lrt.lt primena, kad poetas į ligoninę buvo paguldytas po nelaimingo atsitikimo savo namų laiptinėje gruodžio 7-ąją dėl kaklo slankstelio lūžimo ir galvos smegenų traumos. J. Marcinkevičiui buvo atlikta operacija. J. Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų rajone. Mokytis pradėjo Alksniakiemio pradžios mokykloje, vėliau įstojo į Prienų „Žiburio“ gimnaziją. 1954 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1959 m. dirbo žurnalų „Genys“ ir „Pergalė“ redakcijose. 1959–1960 m. LSSR rašytojų sąjungos valdybos sekretorius. Nuo 1990-ųjų poetas – Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę (1988 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, 1988–1989 m. Sąjūdžio Seimo tarybos narys).
„Išgyvenau jau du karus, kelias okupacijas, dvi Lietuvos nepriklausomybes. Nors ir vaikigalis tada dar buvau, piemengalys, kaip sakydavo kaime, bet vis dar prisimenu prieškarinę Lietuvą. Prisimenu jos pradžios mokyklas, kaimo gyvenimą, jaunimo sambūrius. Esu kažkur rašęs, kad jaučiuosi kaimo, agrarinės kultūros augintinis. Šitoje kultūroje aš radau viską, ko reikėjo mažam ir dar ketinančiam užaugti žmogėnui. Radau dainas, radau liaudies tekstilę, kuri virto nuostabiais lietuvių moterų tautiniais rūbais. Radau liaudies keramiką – puodynes, įvairiausias lėkštes, bliūdus. Radau liaudies architektūrą – pastatuose, kryžiuose, na, ir visame tame, kuo gyveno ir tikriausiai laimingi buvo to meto Lietuvos žmonės. Taip lėmė likimas, kad buvau paskirtas mokslui, knygai ir paimdamas šitą užduotį vykdžiau ir tebevykdau“, – viename susitikime su savo kūrybos gerbėjais yra kalbėjęs J. Marcinkevičius.
Pirmieji poeto eilėraščių rinkiniai – „Prašau žodžio“ (1955 m.), „Duoną raikančios rankos“ (1963 m.), poemos „Dvidešimtas pavasaris“ (1956 m.), „Kraujas ir pelenai“ (1960 m.). Jis parašė draminę trilogiją „Mindaugas“, „Katedra“ ir „Mažvydas“.
Pagrindinė poeto tema, pasak literatūrologų, – Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika: laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas. J. Marcinkevičiaus kūryba atskiromis knygomis išleista vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų, norvegų, estų, rumunų, serbų, latvių, slovakų, armėnų, čekų, uzbekų, gruzinų, moldavų, kirgizų, ukrainiečių ir kitomis kalbomis.
Eilėraščių ciklai skelbti italų, prancūzų, ispanų, suomių ir kt. antologijose, žurnaluose, almanachuose. Naujausias J. Marcinkevičiaus leidinys – baladžių poema „Devyni broliai“. 2009-aisiais pasirodė jo kūrybos rinktinė „Vėlyvo vėjo vėliavos“, skirta Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. J. Marcinkevičius – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2001 m.).
Jo kūryba ir veikla yra įvertinta daugybe apdovanojimų. Du kartus jam skirta Lietuvos valstybine premija. 1993 m. jis įvertintas Gedimino 3-iojo laipsnio, 1997 m. – Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu. 2003 m. jam įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Didysis Kryžius. Už visuomeninę veiklą 1994 metais jam skirta Santarvės premija. Dar 1965 m. jis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. 2010 m. J. Marcinkevičius įvertintas už knygą „Vėlyvo vėjo vėliavos“: jam skirta Kaišiadorių r. savivaldybės Jono Aisčio premija.
Lenkijos autorių teisių gynimo asociacija 2010 m. „už lenkų literatūros vertimus į užsienio kalbą“ J. Marcinkevičiui skyrė apdovanojimą. Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė apie poetą yra sukūrusi dokumentinį filmą „Prie rugių ir prie ugnies“. „Justinas Marcinkevičius dirbo nuo pat vaikystės. Tai yra gyvenimiška patirtis, suaugimas su gamta, natūraliu ritmu.
Kai žmogus pats toks natūralus, iš to paskui kyla ir tolerancija, visa aprėpianti išmintis ir mąstymas. Justinas Marcinkevičius man pasirodė labai didelis mąstytojas. Poezija vis tik filosofijai yra artimas dalykas. Ir [jis man pasirodė] stebėtinai talentingas. Aš manau, kad Dievo palytėtas“, – apie poetą yra sakiusi režisierė.
Lrt.lt
