Norime supažindinti su mūsų krašto – Aukštaitijos – kostiumais
Visagine gyvena įvairių tautybių žmonės. Savo straipsniuose pasakosime apie mūsų mieste veikiančių tautinių bendrijų, saugančių savo tautų kultūros paveldą, kostiumus. Šiandien skaitytojus norime supažindinti su mūsų krašto – Aukštaitijos – kostiumais.
Kuo skiriasi tautinis kostiumas nuo liaudies?
Yra dvi sąvokos – tautinis ir liaudies kostiumas. Sąvoka „liaudies kostiumas“ reiškia drabužių elementų, istoriškai susiformavusių tam tikrame regione, derinį, atspindintį tam tikro regiono aprangos skirtumus. Liaudies kostiumas – savaitgalio (šventinis) tradicinis valstiečių drabužis, susiformavęs iki XIX a. vidurio, o kai kur – XX a. pradžioje. Šis liaudies kostiumo formavimasis vyko veikiant istorinėms, ekonominėms ir gamtinėms sąlygoms, ūkinei veiklai, papročiams, tradicijoms ir religijai.
Sąvoka „tautinis kostiumas“ atspindi tam tikros tautos reprezentaciją, išreikštą drabužiais, tarp kitų, o taip pat valstybės, kuriai priklauso tauta, vidaus politiką. Tautinis kostiumas atspindi šalies gyventojų įpročius ir tautines ypatybes.
Aukštaitijos vardas pirmą kartą paminėtas prieš 700 metų, kunigaikščio Gedimino ir vokiečių sutartyje.
Visagino miestas yra viename iš penkių Lietuvos etnokultūrinių regionų – Aukštaitijoje. Tai jauniausias mūsų šalies miestas, ir nors į Visaginą atvyko žmonės iš įvairių Lietuvos regionų ir kalba įvairiomis tarmėmis, save laiko aukštaičiais.
Aukštaitiško kostiumo bruožai ir ypatybės
Aukštaitiškas kostiumas yra vienas archajiškiausių Lietuvoje, tačiau perteikia lietuvių tautinio kostiumo stilių ir naudojamas kaip tipinis reprezentuojant Lietuvą tarptautiniuose renginiuose.
Aukštaitiški drabužiai išskirtiniai tuo, kad juose vyrauja balta medžiaga. Visur jame yra baltos spalvos – balta palaidinė, prijuostė ir net moters galvos apdangalas baltas.
Visa tai siuvama iš akinančiai balto lino su labai nedideliu kiekiu geometrinio pobūdžio raudonu ornamentu. Ši tradicija siejama su daugybe papročių ir senovės tikėjimų. Pavyzdžiui, moteriai labai svarbi kostiumo dalis buvo prijuostė, kuri dengia jos dar negimusį vaiką, saugo pilvą nuo piktos akies. Štai kodėl prijuostė visada buvo iš balto lino, o palei jos kraštą driekėsi dekoratyvinė juostelė – tikras amuletas.
Ypatingas aukštaičių kostiumo bruožas – ryškus languotas sijonas, kurio pagrindinės spalvos – raudona ir žalia, o papildomos spalvos – geltona ir balta. Šen bei ten išsidėstę stulpeliai, o kai kur langeliai, vietomis mažesni, vietomis didesni.
Puošnūs (savaitgalio) sijonai visada, net ir vasarą, buvo pagaminti iš vilnos, o rašto ypatumu buvo jo sudėtingesnis audimas.
Aukštaičių moteriško kostiumo liemenės itin puošnios – vilnonės, austinės, puoštos smulkiais raštais arba pasiūtos iš brangios gamyklinės medžiagos.
Ant galvų ištekėjusios Aukštaitijos moterys dėvėjo namitką, jos ilgis – keturi metrai. Nors ją sunku surišti teisingai, tačiau ji suteikdavo didingą, iškilmingą išvaizdą. Taip pat būdavo dėvimos siuvinėjimais, karoliukais puoštos skarelės ar kepuraitės, ar skarelės. sulenktos įstrižai ir surištos pakaušyje.
Mergaičių galvos puoštos gėlėmis, karūnomis ir galionais (Lietuvoje galionas buvo moteriškas galvos papuošalas – brokatinė gėlėta juosta).
Moterys mėgo puoštis karoliais iš gintaro, emalio, metalo, stiklo.
Vyrai dėvėjo pilką arba rudą, apačioje platėjantį, sujuostą įvairiaspalviu kaspinu, apatinį apsiaustą (sermėgą). Kelnės – tokios pat spalvos kaip ir apsiaustas, bet galėjo būti pasiūtos iš languoto arba dryžuoto audinio. Taip pat būdavo ir liemenė, suderinta su kelnėmis.
Marškiniai – balti, su nedidele pakeliama arba nuleidžiama apykakle. Odiniai batai, kartais su atlapu, surišami odiniais dirželiais. Galvos apdangalas – tai skrybėlė arba kepurė iš avies vilnos. Skrybėlė puošiama juosta, kartais prisegama plunksna ar gėlė. Ant kaklo užrišta skarelė – puošmena.
Šiuo metu Visagino miestui liaudiškais kostiumais pasipuošę atstovauja kolektyvai: folklorinis ansamblis „Krusnė“, tautinių šokių kolektyvas „Gervė“, liaudiškos muzikos ansamblis „Linksmuolė“.
Tautinius liaudies drabužius nuaudė ir pasiuvo kaimyninio Zarasų krašto vietinės audėjos ir siuvėjos.
Žinoma, šiuo metu šiuos kostiumus dėvi tik folkloro ir šokių kolektyvai per koncertus ir liaudies šventes, taip pat pasitinkant svečius, atstovaudami savo kraštą.
Seniai seniai, pasak mūsų protėvių legendos, austa arba pinta juosta buvo perduodama iš kartos į kartą. Visagino „Verdenės“ gimnazija turi savo tradiciją, kai dvyliktos klasės mokiniai skambant paskutiniam skambučiui pasipuošia juosta su liaudiškais motyvais, taip tęsdami mūsų protėvių tradicijas, tačiau šiuolaikiškai.
Šį straipsnį parengė „Visagino personalinių kompiuterių vartotojų bendrija“ pagal projektą „Tautiniai kostiumai – Visagino tautinė bendruomenė“, kurį iš dalies finansavo Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
