Olga Manc (Ščiurova): «Vasario 14-oji – meilės diena ir mano tėčio diena»

Šiemet vasario 14 d. Vladimiras Ščiurovas būtų šventęs 70-ąjį gimtadienį. Jis buvo ne tik pirmasis Visagino meras, bet ir žmogus, kurio darbai ir vertybės iki šiol jaučiami mūsų mieste.

Vasario 14-oji – meilės diena. Tačiau man ši data visada buvo ypatinga dėl kitos priežasties – tai mano tėčio, Vladimiro Ščiurovo, gimtadienis.

Jis nebuvo iš tų, kurie garsiai kalba apie jausmus. Jo meilė buvo kitokia – tvirta, nepajudinama, išreiškiama darbais, o ne žodžiais. Jis buvo tas, kuris mokėjo išklausyti, palaikyti, patarti ir padėti. Jo rankos buvo stiprios, bet jo žvilgsnyje visada buvo šilumos. Jis niekada nežadėjo to, ko negalėjo ištesėti, bet jei ką nors pasakydavo – žmogus galėjo būti tikras, kad taip ir bus.

Visaginas – jo gyvenimo dalis

Tėtis buvo ne tik mūsų šeimos ramstis, bet ir žmogus, kurio gyvenimas glaudžiai susijęs su Visaginu. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kurie kūrė šį miestą, tapo jo pirmuoju meru. Bet valdžią jis suprato ne kaip galią, o kaip atsakomybę. Jis visada sakydavo: „Meras – tai ne caras, o dirigentas.“ Jam svarbu buvo ne valdyti, o suderinti miesto tarybos darbą ir gyventojų lūkesčius – taip, kaip dirigentas suderina orkestrą, kad kiekvienas jaustųsi reikalingas, išgirstas, svarbus.

1995-aisiais, tapęs pirmuoju Visagino meru, jis priėmė šią pareigą su jam būdingu rimtumu ir pagarba. Tai buvo sudėtingas laikotarpis – reikėjo kurti naują savivaldą, stiprinti miestą, užtikrinti, kad jis turėtų ateitį. Tačiau mano tėvas niekada nesirinko lengviausio kelio. Jis dirbo ne dėl garbės, o dėl žmonių. Ieškojo sprendimų, vedė dialogą, rūpinosi kiekvienu.

Palikimas, kuris gyvas iki šiol

Prisimenu, kaip vaikščiodavome miesto gatvėmis, ir jis rodydavo man vietas, kurios dar tik taps gražiomis, pasakodavo apie savo viziją. Jam rūpėjo ne tik pastatai ar keliai, bet visų pirma – žmonės. Jis norėjo, kad miestas būtų vieta, kurioje gera gyventi.

Šiandien, eidama tomis pačiomis gatvėmis, matau jo palikimą ne tik gatvėse ar sprendimuose, bet ir žmonių atmintyje. Jis niekada nesiekė šlovės, tačiau jo darbai kalba patys už save.

Vasario 14-oji visiems liks meilės diena. O man tai visada bus ir tėčio diena. Diena, kai su dėkingumu prisimenu jo stiprybę, išmintį ir meilę – šeimai, miestui, žmonėms.

Ačiū, tėti. Už viską. Myliu.

Duktė, Olga Manc