Pūškų užkardos pasieniečių ir pasienio gyventojų bendradarbiavimo vaisius – lojalumas ir pilietiškumas

Jurgita ULKIENĖ

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) pareigūnų darbas – atsakingas ir kartais net pavojingas. Pasieniečiams reikia būti budriems, visada pasirengusiems ginti tėvynę. Apie profesinį kelią, pasienio gyventojų lojalumą Lietuvai ir iššūkius saugant labiausiai į rytus nutolusią ne tik mūsų valstybės, bet ir Europos Sąjungos išorinę sieną, besiribojančią su Baltarusija, kalbamės su VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Pūškų užkardos vadu pulkininku leitenantu Andriumi Abramavičiumi.

Policininkas vėl tapo pasieniečiu

A. Abramavičius gimė, augo ir šiuo metu gyvena Rimšės seniūnijos apylinkėse. Gyvenimo kelias pasisuko taip, kad rimšiškis ne tik tapo pareigūnu, bet ir grįžo dirbti į savo gimtinę.

„Nuo devintos klasės žinojau, kad noriu būti pareigūnu, – savo tapimo pasieniečiu paslaptį atskleidė pašnekovas. – Mama dar mėgino siūlyti stoti į profesinę mokyklą, sakė, kad tada garantuotai gausiu darbą, bet aš paprieštaravau ir pareiškiau, kad noriu baigti vidurinę mokyklą ir tapti pareigūnu.“ Baigęs dvylika klasių pats nuvažiavo į Vilnių, savarankiškai išlaikė egzaminus ir be niekieno pagalbos įstojo į Mykolo Romerio universitetą.

Jaunam vaikinui buvo sunku finansiškai verstis sostinėje, tad po pirmo kurso 2000 metais jis pradėjo dirbti tuometėje Visagino užkardoje, o mokslus tęsė neakivaizdiniu būdu. „2007 metais Visagino užkarda buvo perkelta į dabartinę vietą ir pervadinta į Pūškų, – paaiškino užkardos vadas. – Tad galima sakyti, kad savo karjerą ir pradėjau šiame pasienio ruože.“

Trejus metus atidirbęs pasieniečiu ir norėdamas siekti karjeros, A. Abramavičius pasinaudojo pasiūlymu pereiti dirbti į kriminalinę policiją tyrėju. „Policininko darbo patirties, žinoma, neturėjau, bet pradėjęs dirbti greitai įsivažiavau ir ten išdirbau aštuonerius metus, – pasakojimą tęsė pašnekovas. – Po to, laimėjęs atranką, pradėjau eiti Viešosios policijos skyriaus viršininko pareigas ir septynerius metus vadovavau Visagino viešajai policijai. Kartą akis užkliuvo už skelbimo, kuriame buvo skelbiama atranka Pūškų užkardos vado pareigoms. Visagine pasisėmiau tikrai daug darbo patirties, bet norėjosi darbo arčiau namų, dar platesnių karjeros galimybių, tad surizikavau ir laimėjau šią atranką.“

Pasak pulkininko leitenanto, kol kas jis dar neketina išeiti į pensiją, nors greit jau bus pensinio amžiaus, bet savo, kaip pareigūno, karjerą, matyt, jau ir baigs dirbdamas pasieniečiu.

Pasienio gyventojai – pilietiški

Kaip sakė A. Abramavičius, jo vadovaujamų VSAT pareigūnų saugomame pasienio ruože gyvena nemažai tautinių mažumų atstovų, dauguma jų – lenkai, bet yra ir baltarusių, ir rusų. „Aš pats moku lenkų kalbą, tad nemažai tenka bendrauti lenkiškai su vietiniais gyventojais, ypač vyresnio amžiaus“, – sakė užkardos vadas ir pridūrė, kad tautinių mažumų atstovai savo pažiūromis mažai kuo skiriasi nuo lietuvių, nes puikiai žino, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje.

Tiesa, politinėmis temomis pasieniečiams bendrauti beveik netenka, bet tenka prašyti iš gyventojų pagalbos teikiant informaciją, pasidalyti su jais pasienio gyvenimo aktualijomis ir naujienomis.

„Manau, kad visi pasienio gyventojai yra pilietiški, nes sulaukiame iš jų nemažai pranešimų apie valstybinės sienos pažeidimus, – pabrėžė pašnekovas. – Prisimenu, kai tik pradėjau dirbti pasienyje – kur beužeitum, visur tave pavaišins, žiemą išvirs arbatos. Žmonės labai draugiški ir teigiamai nusiteikę pasieniečių atžvilgiu. Na, gal dabar tik tų pačių vietinių gyventojų smarkiai sumažėjo.“

Abipusė pagalba

Užkardos vadas patikino, kad ir jie pasienio gyventojams padeda kaip gali – pavėžėja ar pagelbėja ištikus nelaimei, o anksčiau netgi vienišiems senoliams suskaldydavo malkas. Pasieniečiai dažniausiai būna pirmieji, kurie pastebi, jog žmogų ištiko nelaimė – dažnai patruliuodami palei valstybės sieną, jie pasigenda į kiemą išeinančio sodybos šeimininko ar pastebi, kad kurį laiką nevaikščiota lauke.

„Kartą buvo vienas rimtesnis atvejis, – pasakojo A. Abramavičius. – Žiemą kartu patruliavome su policijos pareigūnais. Važiuojant pro vieną sodybą patruliai išgirdo, kad kūdroje skęsta vyriškis. Jį pasisekė išgelbėti. Keistas sutapimas – prieš kurį laiką miške pasiklydo to vyro žmona, pasieniečiai, žvalgydamiesi su dronu, padėjo ją surasti. Kiekvieną dieną pravažiuojame pro pasienio ruožo gyvenvietes, todėl tikrai daug ką matome. Natūralu, kad žmonės daug ko tikisi iš mūsų, bet ir mes tikimės, kad kažką pastebėję jie praneš pasieniečiams.“

Medžiotojai „medžioja“ imigrantus

Tokių pranešimų ypač pagausėjo pernai, kai per Lietuvos–Baltarusijos sieną pradėjo plūsti nelegalūs migrantai. Anot pašnekovo, retkarčiais būna, kad pranešimai nepasitvirtina, tačiau pasieniečiai vis tiek visada juos patikrina. Visgi, dažniausiai pasienio gyventojai, pastebėję per kaimą ar kitose vietose einant tamsaus gymio nepažįstamuosius, padeda VSAT pareigūnams laiku juos sulaikyti. Pasieniečiai lojaliems piliečiams už tai itin dėkingi.

Aktyviausias sulaikant nelegalus buvo vienas šiame pasienio ruože gyvenantis ir dirbantis ūkininkas, medžiotojas Nikolajus Ivanovas, dažnai naršantis po apylinkes, tad ir pastebintis daugiau nei kiti. Jis bene daugiausia kartų pranešė apie sienos pažeidėjus, už tai pasieniečiai jį netgi apdovanojo.

„Mūsų ryšys su vietos gyventojais pasižymi tuo, kad jie skambina kažko pasiteirauti, kažką sužinoti, – kalbėjo A. Abramavičius. – Pavyzdžiui, neseniai užkardoje vyko pratybos, kuriose dalyvavo apie 80 karių ir užkardos pareigūnai, iš viso apie 100 žmonių. Prasidėjo imitacinis užkardos puolimas, tad pritraukėme daug vietinių gyventojų dėmesio. O šiaip pas mus dažniausiai gyvenimas ramus, įvykiai paprasti, gyvenimiški.“

Prieš melagienas – faktai ir tiesa

Pulkininko leitenanto nuomone, karas vyksta ne tik Ukrainoje – vykdomas hibridinis karas, kai naudojami ne vien kariniai veiksmai, bet ir dezinformacija. „Iš esmės, net ir neteisėta migracija yra viena iš hibridinio karo sudėtinių dalių, – aiškino pašnekovas. – Per šį migrantų krizės laikotarpį propagandos skleidžiama buvo nemažai. Faktas, kad Baltarusijos pasieniečiai nepadeda saugoti valstybės sienos, atvirkščiai – padeda neteisėtai migracijai vykti efektyviau.“

Anot A. Abramavičiaus, netgi dabar, kai visu Lietuvos pasienio su Baltarusija ruožu jau įrengtas fizinis barjeras, netgi viešojoje erdvėje plinta informacija, rodanti, kad karpyti pjaunančią vielą ir prasibrauti per fizinį barjerą nelegalams padeda tie patys baltarusiai pareigūnai. Praėjusiais metais iš Baltarusijos tarnybų pradėta skleisti informacija, kad neva Lietuvos pasieniečiai blogai elgiasi su nelegaliais migrantais, stengiamasi visaip juodinti VSAT pareigūnus.

„Galiu užtikrinti, kad mes su sulaikytais asmenimis elgiamės pagarbiai, be to, visus veiksmus filmuojame, tad turime kontrargumentų prieš šiuos gandus, – patikino užkardos vadas. – Bet kokio šmeižto atveju paviešiname filmuotus vaizdus ir taip paneigiame sklindančias melagienas. Stengiamės savo darbą atlikti kuo geriau, nelegalams netgi suteikiame įvairią humanitarinę pagalbą, dalijame humanitarinius maisto paketus, šildome juos. Jei sienos pažeidėjas susiduria su sveikatos problemomis, kreipiamės į gydymo įstaigas. Buvo net toks atvejis, kai pasienietis atidavė savo batus basam nelegaliam migrantui.“

Neigiama informacija, mėginanti blogai parodyti lietuvių pareigūnus, tikrai platinama, bet jie jaučiasi tvirtai, nes gali ją atremti faktais.

Pasienyje – saugu

A. Abramavičiaus nuomone, propagandos sklidimą gali sustabdyti tik patikimi informacijos šaltiniai ir naujienų tikrinimas keliose vietose. „Gyventojams patarčiau kuo mažiau žiūrėti propagandinę žiniasklaidą, labiau domėtis Lietuvos, užsienio žiniasklaidos priemonių skleidžiama informacija ir nesiremti aklai tais faktais, kurie pateikiami kaip teisybė, – patarė pulkininkas leitenantas. – Geriau peržiūrėti net kelis šaltinius, kad būtų galima atskirti, kur yra tiesa, o kur melas.“

Prasidėjus karui Ukrainoje, užkardos vado pastebėjimu, pasienio gyventojai tapo budresni, nes, kaip ten bebūtų, jie gyvena Baltarusijos pasienyje, ir tai, kas vyksta ir Baltarusijoje, ir Rusijoje, yra svarbu. Juk tie įvykiai – visai pašonėje.

„Gaila, kad vietinių gyventojų vis mažėja, – konstatavo pašnekovas. – Anksčiau, būdavo, eini ir kiekvienoje troboje randi gyventojus. Dabar, jei kas nors miršta, tas namas taip ir lieka apleistas bei tuščias. Gaila, kad į gimtinę negrįžta nei vaikai, nei anūkai.“

Dėl to sunkėja darbas ir pasieniečiams, nes tuščia troba apie sieną pažeidusį kitatautį nepraneš. Su likusiais vietiniais gyventojais pasieniečiai bendradarbiauja, palaikomi glaudūs ryšiai ir su seniūnijomis. VSAT pareigūnai dalyvauja renginiuose, gyventojams organizuoja parodomąsias programas kartu su kinologais, Kalėdų seniai-pasieniečiai kalėdiniu laikotarpiu lanko skurdžiau gyvenančius vaikus, nuveža jiems saldainių.

„Stengiamės palaikyti šiltus ryšius, o gyventojai jaučia mūsų rūpestį ir buvimą šalia, – pabrėžė užkardos vadas. – Mūsų pasienio ruože nėra nei vagysčių, nei nusikaltimų ir, manau, daug saugiau, negu Lietuvos gilumoje esančiose savivaldybėse.“

Autorės nuotr. 

Pulkininkas leitenantas Andrius Abramavičius tikino, kad pasienio gyventojai padeda saugoti sieną

Pūškų užkardos archyvo nuotr.

Vietos gyventojui Nikolajui Ivanovui buvo padėkota už bendradarbiavimą