Kultūros ir sporto renginiai 06 12 2021 965 peržiūros

Režisierius Aidas Giniotis apie į Visaginą atvykstantį spektaklį: tai žiūrovų dienoraščių istorijos

Gruodžio 8 d. 18 val. Visagino kultūros centro „Draugystės“ salėje – teatro laboratorijos „Atviras ratas“ (Vilnius) spektaklis „Karantino dienoraščiai“ (https://atvirasratas.lt/premjera-karantino-dienorasciai/).

Kalbiname spektaklio režisierių, trupės lyderį Aidą Giniotį, kurį apibūdinti vienu žodžiu nelabai įmanoma: aktorius, režisierius, kompozitorius, dainų kūrėjas ir atlikėjas, teatro pedagogas, profesorius. A. Giniotis yra pirmojo Lietuvoje nevalstybinio teatro – „Keistuolių teatro“ – vienas iš įkūrėjų (1989 m.) ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ (įkurta 2006 m.) kūrybinis lyderis. Trijų Lietuvoje garbingiausių teatro apdovanojimų – Auksinių scenos kryžių – ir Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas.

- Esate vienas tų, kurių skirtingas žinomas veiklas ar nuopelnus per sudėtinga išvardinti trumpame straipsnyje arba interviu. Ir įvairiuose teatruose, su labai skirtingais aktoriais režisuotus spektaklius per ilgai truktų vardinti. Kuri veikla, kūrybinis pasiekimas ar meninis produktas Jums dabar atrodo svarbiausias?

- „Keistuolių teatro“ įkūrimas garantavo kūrybos galimybę ir vietą. Dėka jo kuriu teatrą iki šiol. Sukūrus „Atvirą ratą“ supratau, ką reiškia ramiai, brandžiai ir laisvai ieškoti kūryboje. Jei kalbant apie spektaklius, be abejo, svarbiausia mano kūryboje – trilogija „Atviras ratas“, „Juoda balta“, „Lietaus žemė“.

- „Atviras ratas“ – Jūsų kartu su Vladu Bagdonu vadovauto Lietuvos teatro ir muzikos akademijos aktorių kurso pagrindu įkurtas teatras. Tokių bandymų kurti kurso teatrą Lietuvos šios srities istorijoje buvo daug – bet ilgesnį laiką atsilaikė tik vienetai. Jūs Lietuvos, vienos stipriausių teatro šalių, profesinėje rinkoje jau 15 metų. Kas padeda atsilaikyti nuolatinėje konkurencijoje su daugybe kitų valstybinių ir nevyriausybinių teatrų?

- Matyt, neatsitiktinai paminėta aktorystės mokykla. Tie metai, kuriuos drauge su prof. V. Bagdonu paskyrėme jaunų žmonių komandai, davė savo. Matyt, kurso vadovų skiepijamos vertybės tiko studentams. Jų pagrindu susikūrė „Atviro rato“ etinė sistema. O tai labai svarbu savarankiško teatro išgyvenimui. Kad ir kaip banaliai skambėtų, svarbiausia pagarba ir reiklumas bendrakūrėjui.

- Į Visaginą atvykstantys „Karantino dienoraščiai“ – naujausias Jūsų spektaklis? Kaip jis atsirado, iš kokios dramaturginės medžiagos sukurtas?

- Prasidėjus visuotinei nelaimei – pandemijai – paskelbus karantiną, teatrai nutraukė spektaklių rodymą, todėl pasiūlėme savo žiūrovams rašyti dienoraščius. Siekėme neprarasti kontakto, norėjome kurti jiems ir toliau. Pasiūlėme rašyti, siųsti mums savo „karantinines istorijas“, kurių pagrindu ketinome sukurti spektaklį. Žiūrovai iššūkį priėmė, o mes ištesėjome pažadą ir pagal jų karantininių išgyvenimų istorijas sukūrėme spektaklį.

- Dalis „Atviro rato“ spektaklių kuriami ne pagal iš anksto parašytas pjeses, bet pagal Jūsų aktorių asmenines patirtis ir pasirengtus tekstus. Šį žanrą teoretikai vadina „dokumentiniu teatru“ – ar Jūs pats savo kūrybai tokį pavadinimą taikote? Kodėl renkatės tokį kūrybos principą, o ne įprastinį variantą, kai spektaklis kuriamas pagal to ar kito dramaturgo pjesę?

- Tai yra išskirtinis „Atviro rato“ bruožas. Visada medžiagos būsimam spektakliui ieškome ne literatūroje, o savo apsuptyje. Naudojame savo pačių arba artimos aplinkos patirtis. Taip jau susiklostė. Tokį principą padiktavo pirmasis spektaklis, kurio vardu pavadintas teatras – „Atviras ratas“. Jame aktoriai pasakodavo apie save. Jame ir gimė mūsų naudojami dramaturgijos ir spektaklio kūrimo principai, vaidybos forma ir taisyklės.

- Šeimyniniai genai – tėtis choreografas, mama pedagogė – susipynė Jumyse, tad esate ir teatralas, ir pedagogas. Ar tai buvo vienintelė profesija, kurią rinkotės, ar paauglystėje, jaunystėje buvo ir kitų svajonių arba planų?

- Planų buvo labai įvairių: matematika, fizika, istorija, žurnalistika, vokiečių kalba, choreografija... O svajonė tik viena – teatras. Pragmatizmas patyrė fiasko – nuėjau teatro keliu.

- Rytų Lietuva, Visaginas – kol kas nedaugelis profesionalių šalies teatrų čia užsuka. Ar esate čia buvęs, turite kažkokių nuostatų šio miesto ar viso regiono atžvilgiu?

- Esu buvęs. Žiauriai graži gamta. Net ir pačiame mieste.