Iš pradžių mano dėmesį patraukė jų reklaminis vaizdo įrašas „Instagram“. Jame nėra nė vieno žodžio ar siužeto, tik stambiu planu rodomos aktorių grimasos, tačiau kažkodėl jas stebėti buvo įdomu. Tada supratau, kad teatro kūrėjai tikrai išmano, kaip išlaikyti dėmesį.
Pamatęs, kad Visagine pasirodys „Rimtas Teatras“, panorau susipažinti su žmonėmis, kurie slypi už šio pavadinimo. Todėl išsiunčiau jiems laišką su klausimais. Atsakė režisierė ir teatro įkūrėja Tatjana Belonovskaja, aktoriai Aleksejus Vainilovičius, Sofija Chartanovič ir Igoris Abramovičius. Kiekvienas atsakė savaip, nesistengdamas skirtingų požiūrių sutalpinti į vieną bendrą formuluotę.
Spalio 29-ąją, „Draugystės“ salėje įvyko jų spektaklio premjera. Šiandien skelbiu mūsų pokalbį. Atsakymai sutrumpinti, tačiau pašnekovų žodžiai ir mintys išsaugoti neredaguoti.
– Kodėl „Rimtas Teatras“?
Aleksejus Vainilovičius, ponas Martinas:
„Kiekvienas iš mūsų į teatrą žiūri rimtai: visiškai atsidavęs, įsitraukęs ir atsakingai. Tačiau neturime didelio teatro pastato, savo dirbtuvių ar stabilaus finansavimo. Turime komandą, spektaklį, norą dirbti ir būtinybę kaskart ieškoti galimybių, kad visa tai gyvuotų.
Todėl man „Rimtas Teatras“ pirmiausia yra rimtas vidinis pasiryžimas kurti. O kartais – galimybė rimtai kvailioti.“
Tatjana Belonovskaja, režisierė ir teatro įkūrėja:
„Pirmiausia atsirado spektaklio eskizas, kuriam kurti pamažu būrėsi ir formavosi komanda. Pavasarį parodėme eskizą, surinkome žiūrovų atsiliepimus ir supratome, kad labai norime judėti toliau, link visaverčio spektaklio.
„Rimtas Teatras“ atsirado iš rimtų ir nuoširdžių ketinimų kurti, ieškoti, dalytis ir kalbėti apie tai, kas mums rūpi.“
Igoris Abramovičius, ugniagesių kapitonas:
„Mes taip rimtai žiūrime į gyvenimą, kad dažnai mus viskas žeidžia. Neatitinka lūkesčių. Siūlome tai palikti teatrui. Tegul teatras būna rimtas, o mes – gyvi.“
– Esate nepriklausoma trupė, konkrečiam spektakliui susibūrę žmonės ar jau nuolatinis kolektyvas?
Aleksejus Vainilovičius, ponas Martinas:
„Man atrodo, mus galima vadinti nepriklausoma teatro trupe, kuri
susibūrė aplink spektaklį.“
Tatjana Belonovskaja, režisierė:
„Pradiniais darbo su tekstu etapais įsivaizdavau, kokie mano spektaklyje galėtų būti pjesės personažai, ir pagal tai rinkausi aktorius. Su vienais kartu mokėmės, kitus buvau mačiusi kituose teatro ir kino darbuose. Taip kartu kurdami neblogai jaučiame vieni kitus, atrandame bendras prasmes, ir visa tai peraugo į pasitikėjimu grįstus kūrybinius santykius. O tai, mano nuomone, ir yra nuolatinio kolektyvo pagrindas.“
Aleksejus Vainilovičius, ponas Martinas:
„Šiuo metu gyvename kartu su „Plikąja dainininke“ ir norime šį gyvenimą nugyventi kartu su žiūrovu. Žinoma, norisi ir judėti toliau, ieškoti naujų formų, kurti kitus projektus ir tęsti bendrą kūrybinį darbą.“
– Galima suprasti kita kalba kalbantį žmogų ir negirdėti to, kuris kalba gimtąja. Ar jūsų spektaklis ir apie tai?
Sofija Chartanovič, tarnaitė Meri:
„Sakyčiau, tai viena pagrindinių spektaklio temų. Pasineriame į pasaulį, kuriame žmonės nebemoka jausti, klausytis, girdėti, diskutuoti – trumpai tariant, gyventi.
Žmonės sugeba turėti kalbą ir ausis, bet nemokėti bendrauti. Ypač skaudu, kai taip nutinka tarp artimų žmonių. Man atrodo, mūsų spektaklis – geras priminimas sustoti, pasiklausyti, pažiūrėti, pajusti, nusišypsoti. Kol dar ne per vėlu.“
Aleksejus Vainilovičius, ponas Martinas:
„Bendravimo stoka – viena pagrindinių pjesės temų. Joje labai tiksliai parodyta, kaip žmonės gali nuolat kalbėti, keistis žodžiais, palaikyti pokalbį, tačiau taip ir nesusitikti vienas su kitu iš tikrųjų.
Kartais bendravimo stoka mus vis giliau įstumia į mūsų pačių narvus. Kalbame toliau, nes tyla tampa nepakeliama. Juk jei ji truks pernelyg ilgai, galbūt pagaliau teks susidurti su savimi – su tikruoju savo balsu, jausmais ir mintimis, kurios gali pasirodyti pernelyg skausmingos. Baisu susidurti su savimi mirusiu, nes galbūt teks vėl pradėti gyventi.
Tai ypač įdomu Visagino kontekste – miesto, kuriame greta gyvena skirtingomis kalbomis kalbantys ir skirtingą kultūrinę patirtį turintys žmonės. Pati kalba dar negarantuoja supratimo. Galima kalbėti ta pačia kalba ir visiškai negirdėti vienas kito. Ir atvirkščiai...“
Igoris Abramovičius, ugniagesių kapitonas:
„Mano skoniui, spektaklyje nereikia liesti jokių temų, svarbiausia – paliesti žiūrovų sielas.“
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris seniai nebuvo teatre ir abejoja, ar absurdo teatras jam bus artimas?
Igoris Abramovičius, ugniagesių kapitonas:
„Absurde nėra nieko baisaus. Čia svarbu suprasti, kad jūsų niekas neapgaudinėja.
Scenoje – didžio dramaturgo, kuris visiems viską įrodė, pjesė. Tekstas lengvas, juokingas,
gilus... sukelia įvairiausių reakcijų. Tačiau svarbiausia – absurdas nuginkluoja
mūsų egzistencijos rimtumą...“
Aleksejus Vainilovičius, ponas Martinas:
„Nereikia specialiai ruoštis, žinoti konteksto ar stengtis bet kokia kaina iššifruoti visas prasmes. Galima tiesiog ateiti ir leisti sau žiūrėti, klausytis, jausti bei stebėti, kas su tavimi vyksta. Nebūtina išeiti iš teatro su paruoštu atsakymu ar supratimu, ką būtent matei. Kartais pakanka to, kad spektaklis kažką tavyje palietė ir apie tai galvoji net jam pasibaigus.
Absurdas veikia ne tik logikos, minties ar tiesioginio pasakymo lygmeniu. Jis gali paliesti kitas mūsų viduje esančias stygas – tas, kurių įprasti kalbėjimo apie meną būdai kartais nepasiekia.“
Sofija Chartanovič, tarnaitė Meri:
„Sakyčiau, ateikite kibiro šalto vandens, kuris grąžins gyvenimo skonį; noro jausti kiekviena kūno ląstele. Ir, žinoma, humoro. Nors tarpusavio supratimo tragedija yra pagrindinė spektaklio tema, be humoro čia niekaip. Jis, sakykime, sušvelnina kritimą.“
– Ir paskutinis klausimas. Spektaklio aprašyme išgirdau sąsajų su Heideggerio žmogaus įmestumu į pasaulį, kurio jis nepasirinko. Ar Heideggeris turėjo įtakos pastatymui?
Tatjana Belonovskaja, režisierė:
„Negaliu pasakyti, kad Martino Heideggerio filosofija tiesiogiai paveikė mano pastatymą. Tačiau man labai įdomi jūsų pastebėta ir nubrėžta paralelė.
Kuriant spektaklį man nuolat nedavė ramybės tarnaitė Meri. Pamažu ji tapo raktu, atveriančiu duris į teksto ir viso spektaklio supratimą. O jos įmestumą į pasaulį, kurio ji nepasirinko, ir bandymą jame egzistuoti vadovaujantis nuojauta jaučiu taip aštriai, kad tiesiog neįmanoma likti tam abejingai. Šis įmestumas ir tyrinėjimas, kaip su juo gyventi, tapo pagrindine spektaklio tema, jei jau reikėtų tokią išskirti.
O panašus traukia panašų: atsitiktinumo valia mūsų spektaklio premjera vyksta būtent Visagine! Viskas susiklostė kuo puikiausiai.“
Laisvai samdomas korespondentas
Mark Ivanov-Strutinskis
news.tts.lt
