Šiuo straipsniu pradedamas trijų publikacijų ciklas apie žalos mažinimo kabinetą Visagine, Taikos pr. 84. Atėjau susipažinti su jo darbu, o galiausiai kalbėjomės beveik valandą. Pokalbis buvo ilgas ir atviras: apie pagalbą priklausomybę turintiems žmonėms, jų artimuosius, darbuotojų sunkumus ir miestiečių požiūrį. Sutalpinti viską į vieną publikaciją reikštų daug ką palikti nepasakyta. Todėl nusprendžiau pasakoti pamažu. Pirmoje dalyje – susipažįstame su kabinetu ir aiškinamės, kodėl jo reikia miestui.
Į žalos mažinimo kabinetą atėjau kaip žurnalistas. Norėjau sužinoti, kaip organizuojamas jo darbuotojų darbas, ir apie tai papasakoti miestui. Tačiau pažintis prasidėjo kiek kitaip.
Man pasiūlė pačiam išsitirti.
Sutikau.
Slaugytoja paėmė kraujo iš piršto ir paskirstė jį keliems greitiesiems testams. Tyrimai dėl ŽIV, hepatitų, sifilio. Kelios minutės, visai nedidelis diskomfortas – ir jau turime pirmą temą pokalbiui. Pasirodo, čia išsitirti gali ateiti bet kuris miesto gyventojas. Nemokamai. Nebūtina turėti priklausomybę ar atsivesti žmogų, kuriam reikia pagalbos.
Paskui buvo arbata, saldainiai ir beveik valandos pokalbis su dviem darbuotojomis. Apie švirkštus ir dokumentus, gydymą ir persikraustymus, svetimas bėdas, kurios pamažu tampa tavo kasdienio darbo dalimi. Ir apie tai, kodėl žmogui kartais taip sunku tiesiog atverti šias duris.
Ką reiškia „žemas slenkstis“
Ši vieta turi tris pavadinimus: žemo slenksčio kabinetas, žalos mažinimo kabinetas, taip pat – „Minčių Palėpė“ . Skamba mįslingai: koks slenkstis? Kodėl žemas?
Darbuotojos paaiškina labai konkrečiai. Žmogui nereikia pateikti dokumentų, pasakyti vardo ir pavardės, patvirtinti, kad jis apdraustas ar registruotas būtent Visagine. Pirmą kartą kreipiantis pakanka tiesiog ateiti.
„Žmogus gali ateiti tiesiog todėl, kad jis yra žmogus“, – sako viena pašnekovių.
Kabinetas pirmiausia dirba su narkotikus vartojančiais žmonėmis. Tačiau čia kreipiasi ir priklausomybę nuo alkoholio turintys žmonės, ateina artimieji, miestiečiai užsuka išsitirti. Poreikiai skirtingi. Kartais žmogui reikia konsultacijos, kartais – pagalbos sprendžiant visai buitinį klausimą. Čia galima net pasikonsultuoti teisiniais klausimais. O kartais pirmiausia reikia pasėdėti, išgerti arbatos ir įsitikinti, kad čia tave pasirengę išklausyti.
Pasak darbuotojų, kabineto veikla finansuojama per projektą, kurį kuruoja Respublikinis priklausomybės ligų centras. Tai leidžia mokėti už nuomą, gauti testų ir būtinų eksploatacinių medžiagų. Už šių durų – darbas su savomis užduotimis, apskaita ir darbuotojų mokymais.
Kodėl čia dalijami švirkštai
Čia narkotikus vartojantiems žmonėms išduodami sterilūs švirkštai, servetėlės ir kitos priemonės. Darbuotojos iš anksto paruošia rinkinius, stebi atsargas, užsako tai, kas baigiasi. Yra higienos priemonių, tvarsliavos. Prireikus slaugytoja gali padėti perrišti žaizdą.
Žmogui, pirmą kartą apie tai girdinčiam, visai pagrįstai gali kilti klausimas: kam duoti švirkštų tam, kuris vartoja narkotikus? Pašnekovės atsako: kabineto užduotis – mažinti žalą sveikatai ir infekcijų plitimo riziką. Žmogus, šiandien atėjęs sterilaus švirkšto, nebūtinai jau šiandien pasirengęs vykti gydytis. Tačiau pagalbos jam reikia jau dabar.
„Mes neskatiname vartoti narkotikų. Tai nėra mūsų tikslas“, – pabrėžia darbuotojos.
„Tačiau net jei žmogus vartoja narkotikus, jis nepraranda teisės gauti bent kokią pagalbą“.
Apsispręsti gydytis gerokai sudėtingiau, nei gali atrodyti iš šalies. Čia nebūna taip, kad kiekvienas lankytojas būtų pasitinkamas reikalavimu tuoj pat pakeisti savo gyvenimą. Pirmiausia reikia užmegzti ryšį. Tai nėra greito rezultato pažadas. Nuo pirmojo apsilankymo iki prašymo padėti pradėti gydytis, sako mano pašnekovės, gali praeiti ne vieni metai. Visą tą laiką jos stengiasi išlaikyti ryšį su žmogumi.
Švirkštus atneša atgal
Panaudoti švirkštai čia priimami tam, kad vėliau būtų saugiai sutvarkyti. Tam pastatyti specialūs konteineriai. Lankytojų nuolat prašoma panaudotas priemones atnešti atgal, nepalikti prie ežero, miške ar laiptinėse.
Visaginui tai gerai pažįstama problema. Vasarą vaikštinėjant miške ir man pačiam yra tekę matyti švirkštų. Nemalonus radinys.
Darbuotojos pasakoja: „Kai kurie lankytojai atneša ne tik savo panaudotus švirkštus. Dar surenka juos iš pažįstamų, įkalbinėja kitus nemėtyti. Tokios detalės retai telpa į įprastą narkotikus vartojančių žmonių paveikslą. Paprastai apie juos viskas jau būna pasakyta vienu žodžiu.“
O čia darbuotojos mato konkrečius žmones – skirtingai besielgiančius, susiduriančius su skirtingais sunkumais ir nevienodai pasirengusius ką nors keisti. Jos sako iš miestiečių girdėjusios, kad „išmestų švirkštų sumažėjo“. Tikslių skaičiavimų mieste nėra, todėl daryti iš to statistinę išvadą būtų neteisinga. Tačiau kabinetas švirkštus renka. Ir šio darbo nauda neapsiriboja vien jo lankytojais.
Anonimiškumas, kurį pamačiau
Apie anonimiškumą kalbėjomės daug. Nedideliame mieste tai ypač jautri tema. Galima žmogui kiek nori pasakoti apie pagalbą, bet jeigu jis bijo sutikti pažįstamą ar tapti svetimų kalbų objektu, kabineto gali taip ir nepasiekti.
Man parodė, kaip registruojami apsilankymai. Anketoje, kurią mačiau, nereikėjo nurodyti vardo ir pavardės. Darbuotojos atskirai pabrėžia: jos neaptarinėja su pašaliniais, kas ir kodėl buvo atėjęs. Nereikalauja pasakoti apie save. Jei yra klausimas – atsako. Jei žmogus nori pasikalbėti – klausosi.
Per interviu kažkas pasibeldė į duris. Atėjo lankytojas, ir manęs paprašė išeiti. Išėjau iš kabineto. Ko jam reikėjo ir kokią pagalbą jis gavo, nežinau. Po kelių minučių tęsėme pokalbį.
Ko gero, šis nedidelis epizodas požiūrį į konfidencialumą man paaiškino įtikinamiau nei ilgas pasakojimas. Atėjau su diktofonu rengti straipsnio, tačiau tai nesuteikė man teisės būti šalia, kai kitas žmogus kreipiasi pagalbos.
Ne tik priklausomybė
Kuo ilgiau kalbėjomės, tuo aiškiau matėsi, koks įvairus darbas slypi už kabineto pavadinimo. Vieni kreipiasi dėl būsto. Kiti nesupranta, kaip susigaudyti išmokų klausimais ar kur eiti dėl dokumentų. Dar kitiems kilo problemų su antstoliu. Darbuotojos konsultuoja, padeda susisiekti su reikiamomis įstaigomis, paaiškina tolesnius žingsnius.
„Tai toks pat žmogus, jam gali kilti tokių pat klausimų kaip ir bet kuriam kitam žmogui“, – sako pašnekovė.
Vis dėlto mano pašnekovės nevaizduoja savo darbo kaip pergalių virtinės. Jos žino, kad žmogus gali persigalvoti ir atsisakyti gydytis. Gali vėl pradėti vartoti. Gali ilgai lankytis ir nebūti pasirengęs kitam žingsniui. Todėl į klausimą, kas čia laikoma sėkme, išgirdau atsakymą, kuris iš pradžių pasirodė pernelyg kuklus:
„Man asmeniškai sėkmė – kai žmogus jau atėjo, peržengė mūsų kabineto slenkstį“.
Po beveik valandos pokalbio šį atsakymą supratau kitaip. Jei žmogus atėjo, vadinasi, užsimezgė ryšys. Dabar yra vieta, į kurią jis gali sugrįžti. Yra kam užduoti klausimą. Yra galimybė vieną dieną pasakyti: noriu pabandyti gydytis, padėkite. Darbuotojos prašo perduoti miestiečiams paprastą žinią: čia galima kreiptis. Dėl tyrimų, konsultacijos, paramos artimajam. Nebūtina iš anksto žinoti, kaip teisingai suformuluoti savo problemą.
Kodėl mažame mieste kartais baisu kreiptis pagalbos, ką išgyvena artimieji ir kaip atrodo kelias į gydymą – apie tai kalbėsime kitoje trilogijos apie kabinetą „Minčių Palėpė“ dalyje. 
Laisvai samdomas korespondentas
Mark Ivanov-Strutinsky
news.tts.lt
