Į kino ekranus atkeliauja legendinė Lietuvos kriminalistikos istorija

Visoje Lietuvoje užregistruoti 944 nužudymai, šimtai be žinios dingusių žmonių, sprogdinimų, vagysčių bei turto prievartavimo aktų, - neišsigąskite, tai ne šiandiena. Tokia Lietuva buvo 1989-1992 metais. Tais metais šalyje veikė daugiau nei 100 organizuotų banditų gaujų. Vien tiktai Kaune buvo bemaž 40 grupuočių. Kiekvienai iš jų priklausė 10-20 asmenų.

Regis, turėjo įvykti stebuklas, kad išsigelbėjome iš šio siaubo scenarijaus? Taip, įvyko stebuklas. Jį padarė (galbūt su Aukščiausiojo pagalba) nedidelis būrys drąsių, ryžtingų ir savo šaliai atsidavusių žmonių. Kas tie žmonės? Tai legendinio vadinamojo „Šeštojo“ teisėsaugos skyriaus (Vidaus reikalų ministerijos 6-asis skyrius kovai su organizuotu nusikalstamumu. - ELTA) pareigūnai. Už narsą ir ištvermę ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ordinais ir medaliais buvo apdovanota keliolika „Šeštojo“ skyriaus pareigūnų. 

„Šiandien drąsiai galima teigti, kad tik dėl pačių narsiausių „Šeštojo“ skyriaus pareigūnų neseniai iš sovietų gniaužtų išsivadavusi Lietuva nevirto labiausiai kriminalizuota valstybe visoje Europoje“, - naujienų agentūrai ELTA pabrėžė rašytojas, septynių knygų autorius Dailius Dargis.

Po daugiau nei metų kūrybos, dokumentikos ir faktų analizės, pokalbių su legendinio „Šeštojo“ teisėsaugos skyriaus buvusiais pareigūnais, rašytojas D. Dargis pristato pirmąjį savo dokumentinį filmą „Pirmieji kovotojai su mafija“, nukeliantį į aršiausių šalies grupuočių siautėjimo laikus Lietuvoje ir nė kiek nepagražintą pavojingą pareigūnų kasdienybę.

- Vadinamasis „Šeštasis“ skyrius buvo atsakingas už kovą su organizuotu nusikalstamumu. Pasakykite nežinantiems skaitytojams, kada jis buvo įkurtas ir kur veikė?

- Vilniuje ir Kaune veikė skyriai, o Klaipėdoje - poskyris. Aš augau Kaune, dar iš vaikystės prisimenu, kad grupuotėms priklausę vyrai tais laikais bijojo „šeštokais“ vadinamų kriminalistų, vengė jų ir gerbė. „Šeštokai“ grupuočių narius medžiojo ištisomis paromis. Apie tai atvirai į kamerą prašneko ir vienas tame pasaulyje aktyviai dalyvavęs filmo herojus. 

Alvydas Sadeckas buvo vienas „Šeštojo“ skyriaus įkūrėjų ir pirmasis vadovas. Dabar jis yra vienos didžiausių Lietuvoje saugos tarnybų „Ekskomisarų biuras“ pagrindinis akcininkas.

„Šeštasis“ skyrius, kriminalinės policijos padalinys, pradėjo veikti 1989-ųjų balandžio 11 dieną. Šiandien kaip tik sukanka 30 metų nuo jo įkūrimo pradžios. Ir jis gyvavo tiktai iki 1992-ųjų sausio. Tiesa, vėliau buvo įkurti Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos padaliniai, Kriminalinės policijos biuras, kurie ir šiandien vis dar aktyviai veikia bei kovoja su organizuotai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje veikiančiais mūsų šalies nusikaltėliais.

- Esate rašytojas. Parašėte septynias knygas. O čia staiga - filmas. Filmui gi reikia vaizdų. Iš kur jų ėmėte?

- Kadangi seniai domiuosi kova su organizuotu nusikalstamumu Lietuvoje, tuo domėjausi ir kaip žurnalistas, ir dabar kaip rašytojas, tai turiu platų asmeninį archyvą. Į savo knygas dėjau daugybę nuotraukų, kurių esu prikaupęs. Jų gavau iš įvairiausių šaltinių ir fondų. Videomedžiagą pradėjau kaupti prieš daugybę metų, saugojau ją, nes žinojau, kad vieną dieną kursiu filmą. Be to, jau prieš penkerius metus su kolegomis iš vienos prodiuserių kompanijos esame žiūrovams pristatę 12 dalių televizijos serialą „Mafijos kronikos su Dailiumi Dargiu“ (jį galima rasti ir YouTube kanale). Taigi nuo seno turiu labai nemažai kompaktų, vaizdo medžiagos kitokiose laikmenose. 

Su visais interviu, su archyvine medžiaga, dengimams skirtais nufilmuotais vaizdais esame sukaupę daugiau kaip 200 valandų filmuotos medžiagos. Filmui atrinkome superperlus. Noriu pabrėžti, kad šis filmas nėra mano vienintelio ilgai puoselėtas darbas - prie jo kūrybos ypač daug prisidėjo originaliais sumanymais garsėjantis kaunietis menininkas Kęstutis Petkevičius, geriau žinomas kaip Riedantis Žmogus, bei visokeriopą pagalbą kuriant filmą suteikė buvę 6 skyriaus viršininkai - Alvydas Sadeckas ir Visvaldas Račkauskas. 

- Minėjote, kad filme panaudojote unikalių vaizdų. Kokie jie?

- Turiu superinių, unikalių archyvinių kadrų iš pirmojo reketininkų sulaikymo Kaune. Tai buvo pirmas atvejis Lietuvos kriminalinėje istorijoje 1989-ųjų kovo 9 dieną. Kai kurie šio įrašo fragmentai anksčiau buvo panaudoti televizijos laidose. Dabartinis jaunimas į juos žiūrėjo ir negalėjo patikėti, kad tokie dalykai dėjosi. Ten net yra ir komiškų vaizdų. Įsivaizduokite, reketininkų sulaikyti atvažiuoja tuometinės kriminalinės milicijos pareigūnai, ir toks didelis milicijos skurdas buvo tuo metu, kad tiems keturiolikai banditų, kurie reketavo automobilių spoilerių gamintoją, neužteko antrankių. Sulaikyti banditai iš automobilių meistro tuomet reikalavo 400 rublių, atvažiavo „devintukais“ (devintojo modelio automobiliais „Žiguliai“. - ELTA), apsirengę buvo treningais. Įsivaizduokite, koks buvo skurdas tuometinėje milicijoje, kuri jau buvo bevirstanti į policiją, kad jie net neturėjo antrankių visiems banditams surakinti. Tai žinote, ką jie padarė? Išvėrė iš tų banditų kelnių diržus, užlaužė rankas ir tais jų pačių diržais rankas surišo. Juokingai atrodė ten jie prasagstytomis kelnėmis.

- Kas buvo tie nusikalstamo pasaulio asmenys, kurie pateko į „Šeštojo“ skyriaus rankas?

- Ne pats „Šeštasis“ skyrius (nes jis buvo, kaip minėjau, gana anksti sunaikintas, išformuotas), o buvę šio skyriaus pareigūnai tapo iki šiol veikiančios Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos (dabar - valdybos) dalimi. Būdami naujoje tarnyboje, jie išaiškino žurnalisto Vito Lingio nužudymą 1993 metais. Kaip žinoma, pėdsakai driekėsi į „Vilniaus brigadą“ ir paaiškėjo, kad vienintelio, ačiū Dievui, žurnalisto Lietuvoje nužudymą užsakė Borisas Dekanidzė. Kaip baigėsi ta byla, visi puikiai žino - B. Dekanidzei buvo skirta aukščiausia bausmė. Jis paskutinis Lietuvoje buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas 1995 m. liepą. Kartu buvo sutraiškyta „Vilniaus brigada“. O „Vilniaus brigada“ buvo gana rimtas junginys. 

Kaune tada dar nebuvo prasidėjusi „Daktarų“ era, veikė kitos grupuotės, klestėjo turto prievartautojai ir automobilių vagys. Tuo metu buvo labai dažnas nusikaltimas: pavagia automobilį ir reikalauja išpirkos. Tai buvę „Šeštojo“ skyriaus pareigūnai kovojo ir su tokiais nusikaltėliais, kurių nusikaltimai šiandien netgi kelia kreivą šypseną.

Filme pamatysite vieną ypatingą vietą, kurioje kaip asmenybė susiformavo buvęs Kauno nusikalstamo pasaulio lyderis Henrikas Daktaras. Kol kas neatskleisiu, koks tai objektas, vieta. Vaikščiojome su vienu iš pašnekovu ir filmavome Vilijampolės medinukus, kiemus, gatveles, kur Henrikas Daktaras ir jo artimiausi žmonės augo, leido vaikystę.

-„Šeštojo“ skyriaus pareigūnams gyvenimą nuodijo nusikalstamas pasaulis. O kaip nenusikalstamas pasaulis su jais elgėsi?

- Buvo visko. Kaip jau minėjau, 1992-ųjų sausį skyrius buvo uždarytas. Vieną dieną tuometis ministras Petras Valiukas (buvęs antrasis Lietuvos vidaus reikalų ministras. - ELTA) tiesiog nusprendė, kad Lietuvoje organizuoto nusikalstamumo nėra ir skyrius sunaikino. Nors iš istorijos žinome, kas tuo metu vis dar dėjosi Lietuvoje - juk būtent 1992-1993-ieji buvo patys baisiausi metai. 1993 m. gi nušovė žurnalistą Vitą Lingį. Tai protu nesuvokiamas sprendimas naikinti šį padalinį. Yra manančių, kad „Šeštojo“ skyriaus pareigūnai kažką „užkabino“ ir todėl buvo priimtas politinis sprendimas naikinti skyrių. Apie tai kai kurie iš pašnekovų prakalbo ir šiame filme.

- O atskirų „Šeštojo“ skyriaus pareigūnų tolesniu gyvenimu ar teko domėtis?

- Taip, žinoma. Liūdna, bet nė vieno jų policijoje ir apskritai teisėsaugoje nebėra. Daugelio gyvenimas sudėtingas, neretam teko patirti nemažų išbandymų, ne vienas buvo „pastumtas į šalį“, turėjo teisinių problemų. Kalbu apie problemas su sistema, su politikais. Ne vienas pareigūnas iš policijos buvo išstumtas po vienokių ar kitokių skandalų, netgi vidinių rietenų ar sunkiai suvokiamos konkurencijos. Pavyzdžiui, „Šeštojo“ skyriaus įkūrėjas Alvydas Sadeckas iš pareigų buvo atleistas dėl incidento su ambasadoriumi. Buvo apvogtas Italijos ambasadorius. A. Sadeckas vyko į iškvietimą į „Astorijos“ viešbutį Vilniaus senamiestyje. Norėdamas kruopščiai atlikti darbą ir išaiškinti nusikaltimą, vagystę, jis paprašė ambasadoriaus uždėti pirštų antspaudus. Ir tai jam kainavo postą. Už tiesioginių pareigų atlikimą.

Ir daugiau yra panašių istorijų. Vienas buvęs pareigūnas man pasakojo pats savo kailiu išbandęs kalinio duonos, kai jam buvo sufabrikuota byla. 

Žodžiu, buvusiems „Šeštojo“ skyriaus pareigūnams policijoje nebuvo lengva. Neretai jie buvo spaudžiami, represuojami, stumiami į šalį, kitaip su jais buvo susidorojama. Visiškai niekas nevertino to, kaip jie pasitarnavo valstybei. Tai yra žiauru.

Tačiau turiu pasakyti, kad jie šiandien visi yra sveiki ir gyvi, dažniausiai dalyvauja versle, dirba teisinį darbą, advokatais, teisininkų patarėjais. Jie yra labai smagūs žmonės, su kuriais įdomu būtų kalbėtis ištisomis valandomis. Faktiškai visų jų istorijas būtų galima suguldyti seriale.

- Kodėl jūs domitės visu tuo? Turiu galvoje „Šeštuoju“ skyriumi, jo pareigūnais, kriminaliniu pasauliu?

- Nes tai yra Lietuvos istorija. Aš manau, kad ši istorija jau turėtų būti dėstoma mokyklose ir universitetuose. Tai ne tik kriminalinio pasaulio ar kriminalistikos istorija, tai yra mūsų valstybės kūrimosi pamatai. Kitaip tariant, tai yra kontekstas, kuriame kūrėsi šalies ekonominis fasadas, formavosi finansinis sektorius, radosi bankai. Pamenate, 1992-1995-ais metais Lietuvoje klestėjo laukinė bankininkystė. Pirmieji bankai buvo įkurti keistais būdais, nelegaliai įgytais pinigais. Tuo užsiėmė prieštaringos reputacijos asmenys. Kiek paskui tų bankų sprogo. Buvo daugybė įvairių skaudžių istorijų. 

Penkeri pirmieji mūsų atkurtos valstybės metai buvo gausūs įvykių, jie buvo labai svarbūs tolesniam valstybės formavimuisi. Apie kriminalus rašantiems žurnalistams tai buvo karštas laikotarpis, kasdien aidėjo sprogimai, vyko žudynės, dingdavo žmonės. Aš noriu priminti ir parodyti, koks tamsus tai buvo laikotarpis ir, ačiū Dievui, kad jis baigėsi. Visa tai baigėsi būtent „Šeštojo“ skyriaus vyrų dėka. Tai aš ir noriu pasakyti savo filmu. Jei ne jų pastangos, tai Lietuva šiandien būtų Meksika ar serbų kaimo tipo valstybė, kurioje tebevyktų kasdienės žudynės. Nes yra valstybių, kuriose iki šiol klesti organizuotas nusikalstamumas, vyksta žiaurios žudynės, didžiulė korupcija aukščiausiuose valdžios bei teisėsaugos sluoksniuose. 

D. Dargio prodiusuotas bei režisuotas dokumentinis filmas „Pirmieji kovotojai su mafija“ bus pristatytas Vilniuje balandžio 18 d. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje ir Kaune balandžio 25 d. laikinojoje „Romuvos“ kino salėje.

ELTA