Dr. Aurelijus Veryga: „Nebegalime toleruoti žaliojo kurso keliamų problemų verslui, žemės ūkiui, pramonei – privalome veikti“
Žaliasis kursas tampa vis sunkesne našta Europos verslui, žemės ūkiui, pramonei ir energetikai. Tai – gilėjanti plataus masto problema, kurios nesprendžiant darbo vietas ir pridėtinę vertę kuriantys, mokesčius mokantys pramonės šakų atstovai pajus dar sunkesnę žaliojo kurso naštą. Europos Parlamento ECR grupės narys dr. Aurelijus Veryga įsitikinęs, kad būtina ieškoti racionalių, subalansuotų sprendimų, kurie mažintų žaliojo kurso keliamus iššūkius, neapsunkinant nei vienos ūkio šakos.
Tuo tikslu jo iniciatyva Klaipėdoje vyko tarptautinė konferencija „Žaliasis kursas: keliai ir klystkeliai“, kur politikai, verslo, pramonės ir žemės ūkio atstovai nagrinėjo žaliojo kurso poveikį ir siūlė realius sprendimus situacijai gerinti.
Konferencijoje dalyvavo tarptautiniai svečiai – tokie kaip Europos Parlamento ECR grupės narys Diego Solier, Politikos studijų centro Danijoje ekonominių tyrimų vadovas Otto Brøns-Petersen, Centrinės ir Rytų Europos augimo ir plėtros fondo ekspertė Maria Cholewińska. Savo įžvalgomis dalijosi Lietuvos žemės ūkio ministras dr. Ignas Hofmanas, Seimo nariai, savivaldybių merai, Lietuvos verslo ir žemės ūkio organizacijų atstovai.
Šios konferencijos iniciatoriaus A. Verygos teigimu, kalbant apie žaliąjį kursą, negalima pamiršti to, kad klimato atšilimas, potvyniai, miškų gaisrai, alinantys karščiai bei kiti negailestingi gamtos reiškiniai jau vyksta ir tampa dar stipresni, o žmonėms prisitaikyti prie keliamų iššūkių nėra paprasta, o kartais, deja, nepavyksta to padaryti.
Būtent todėl, pasak jo, „Nebegalime toleruoti nuolatinių kaltinimų ūkininkams dėl visų klimato kaitos ir „žalumo“ problemų bei žaliojo kurso sprendimais apsunkinti energetikos ir kitų verslų veikimą. Įgyvendinant žaliąjį kursą kyla daug sumaišties, todėl būtina kelti klausimą, ar mes tikrai gerai suprantame žaliąjį kursą ir kokie yra logiškiausi sprendimai išaiškėjusioms problemos spręsti. Juk viena yra stabdyti padarinius, o kita – prisitaikyti prie to, kas jau yra įvykę ir su kuo turime gyventi. Negalima kriminalizuoti automobilių, plieno ir energetikos pramonės, kuro ir chemijos sektoriaus, reikia skirti didesnį dėmesį jų konkurencingumo didinimui“, – pabrėžė A. Veryga.
Už sanglaudą ir reformas atsakingo vykdomojo Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas Raffaele Fitto sveikinimo kalboje akcentavo, kad Europos Komisija ir Europos Parlamentas bando pakeisti žaliąjį kursą, didesnį dėmesį skiriant pramonės konkurencingumui ir biurokratijos žemės ūkyje mažinimui bei investicijų didinimui. Pasak jo, Europos Komisija pradėjo įgyvendinti konkurencingumo kelrodžio gaires, švarios pramonės kursą ir įperkamos energijos veiksmų planą, siekiant atgaivinti mūsų pramonės bazę, užtikrinti prieigą prie įperkamos energijos ir padaryti Europą lydere žaliosios ekonomikos srityje.
Pramonė – tarsi klimato tikslų įkaitė
Tarptautinėje konferencijoje dalyvavę ekspertai pabrėžė, kad Lietuvos ir Europos Sąjungos verslams, norintiems pasiekti Europos institucijų keliamus žaliojo kurso tikslus ir investuoti į technologijų atsinaujinimą bei sėkmingai konkuruoti su kitų šalių verslais, reikia didelių finansinių investicijų, nepaisant to, kad skolinimosi kaštai yra dideli.
Be to, verslui reikia amortizuoti ir augančius atlyginimus. Viena iš priemonių didinant darbo našumą galėtų būti brangiai kainuojanti robotizacija, tačiau Lietuvoje ši sritis per mažai išplėtota.
Dar viena iš konkurencingumo mažėjimo priežasčių – perteklinis teisinis reguliavimas. Pavyzdžiui, Danijoje nuo 1990 metų iki dabar teisės aktų patrigubėjo, perkeliant į nacionalinę teisę ES direktyvas ir reglamentus.
Ypač daug iššūkių kelia aukštos elektros energijos kainos, kurios būtinos pramonės dekarbonizacijai ir žaliesiems tikslams pasiekti.
Visagino savivaldybės meras Erlandas Galaguz pasiūlė, kad vienas iš sprendimų galėtų būti mažos galios ir naujos kartos kompaktiški moduliniai reaktoriai iki 300 Mwe, kuriuos planuojama gaminti serijiniu būdu. Tokio tipo reaktoriai būtų montuojami greičiau bei pigiau nei tradicinės elektrinės. Juo labiau, kad turime išskirtinę patirtį visame branduolinės energetikos cikle, išvystytą infrastuktūrą, specialistus, patirtį ir reguliavimą.
Rizikos analitikas Šarūnas Andriukaitis-Sutkus įvardijo, kad žaliojo vandenilio kryptis patyrė fiasko, o šiuo metu šiauriniame ES regione tik žemyninio vėjo jėgainių elektros gamyba yra konkurencinga. Jis pažymėjo, kad nors ir yra iškelti ambicingi tikslai elektros suvartojimo lygį padvigubinti iki 2050 m., tačiau per pastaruosius metus Šiaurės Europos šalyse jis praktiškai nepasikeitė, o rinka didelių pokyčių nelaukia ir per artimiausius keletą metų. Tarp priežasčių Š. Andriukaitis-Sutkus įvardijo dalies pramonės įmonių gamybos perkėlimą į kitas šalis bei kylantį energetinį efektyvumą. Be to, žaliasis kursas tampa tiesiogine subsidija Kinijai, iš kurios ES importuoja saulės paneles, baterijas bei elektromobilius. Anot eksperto, „žalioji energetika turėtų būti protingas ir atsižvelgiantis į vietinę energetinės rinkos konjunktūrą įrankis, tuo tarpu grynasis nulis yra absoliučiai neįgyvendinama svajonė ir tai yra visiškai nepraktiška, ypač dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis“.
Būtent dėl aukščiau išvardintų priežasčių kai kurie Lietuvos ir Europos pramonės sektoriai, imlūs energijai, praranda savo konkurencingumą. Atsiliekame nuo Kinijos, JAV augimo tempo, nes susidaro paradoksali situacija: ES šalių gamybos įmonių, kuriose jau galiojo aukštesni gamybos standartai ir kurios verčiamos dar daugiau investuoti į žaliąsias technologijas, gamybos apimtys mažėja dėl išaugusios gaminių savikainos. Todėl gamyba taršiose šalyse didėja, nes šių šalių įmonės gali pasiūlyti analogiškus gaminius už mažesnę savikainą. Taigi, galiausiai mūsų planetoje bendras taršos lygis dar labiau išauga.
„Lietuvos pramonės politika turėtų derėti su Europos pramonės politika – kad neliktume šalia informacijos, galimybių, skatinimo instrumentų, kad laiku sukurtume prielaidas tais instrumentais pasinaudoti. Tam reikia aktyviai dalyvauti kuriant ES strategijas, teikti siūlymus Europos Komisijos iniciatyvoms ir įsitraukti į svarbius Europos projektus, dalintis patirtimi. Tokiu būdu turėti įtakos Europos Sąjungos pramonės politikos formavimui ir tapti jos dalimi. Tokių formatų ES esama – tik reikia juose dalyvauti: ES lygmens investiciniai projektai, Pramoniniai aljansai, Institucionalizuotos Europos programinės partnerystės, kur, pavyzdžiui, galima teikti pasiūlymus tobulinti kvietimus taip, kad jie tiktų ir Lietuvos specifikai. Tiek akademinės bendruomenės, verslo ir institucijų integracija čia turėtų būti didesnė“ – sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento direktorius Tomas Garuolis.
Visų konferencijos dalyvių, nepriklausomai nuo jų atstovaujamos šalies ir institucijos, užimamų pareigų ir patirčių, nuomonė sutapo: būtina išlaikyti balansą tarp žaliojo kurso ir ES pramonės konkurencingumo išsaugojimo.
Žemės ūkis – svarbus ekonomikos variklis, o ne „atpirkimo ožys“
Konferencijoje kalbėję žemės ūkio sektoriaus atstovai pabrėžė, kad ūkininkai šiuo metu dėl žaliuoju kursu paremtos politikos patiria tiek ekonominius, tiek ir emocinius išbandymus.
Lietuvos grūdų augintojų asociacijos valdybos narys, Šakių rajono ūkininkų sąjungos įkūrėjas, ūkininkas Darius Ufartas apgailestavo, kad, kalbant apie žaliąjį kursą, ūkininkų darbas pristatomas iškreiptai: „Pamažu, ūkininkai iš maitintojų pavirto teršėjais. Deja, formuojasi toks įvaizdis. Dabar ūkininkų darbas pristatomas ne kaip pasėlių priežiūra, o kaip pesticidais nuodijama planeta. Ne derliaus nuėmimas, o alinamas dirvožemis. Žaliasis kursas atnešė daug iššūkių – prie blogos nuomonės formavimo, augančių gamybos kaštų prisidėjo ir nauji reikalavimai sėjomainose, saugomų teritorijų plėtra, negamybiniai plotai“.
Situaciją atitinkamai, nors ir ne iš malonios pusės, patvirtina ir tam tikra statistika, kai, pasak D. Ufarto, paskutiniais žinomais duomenimis, Prancūzijoje kasdien nusižudo 1-2 ūkininkai. Tai daroma dėl nuolatinio spaudimo bei skolų, kuomet nebesurenkamos planuojamos pajamos.
Pastebėta, kad Lietuvoje smulkieji ir šeimos ūkiai, kurie palaiko regionų socialinę struktūrą, patirdami spaudimą, irgi traukiasi iš veiklos. Pavyzdžiui, 2020 m. Lietuvoje buvo 132 tūkst. ūkių, o 2023 m. – jau tik 88 tūkst. Taip pat atkreiptas dėmesys, kaip žaliojo kurso įgyvendinimo metu mažėja ir ūkininkams skiriamas finansavimas. Pavyzdžiui, 2017-2022 m. laikotarpiu bendrajai žemės ūkio politikai ES buvo skirta 6,8 mlrd. eurų, o nuo 2023 m. iki 2027 m., kai prasidėjo žaliojo kurso įgyvendinimas, skirta tik 4,3 mlrd. eurų.
Tuo tarpu konferencijoje kalbėjęs Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos vadovas Česlovas Tallat-Kelpša priminė, kad jų sektorius yra vienas ryškiausių žiedinės ekonomikos pavyzdžių, kadangi kailiniai žvėreliai šeriami šalutiniais gyvūninės kilmės produktais – tai sudaro net apie 90 proc. pašaro. Be to, kaip pastebėta, kailių gamyba taip pat yra tvari – jie ilgaamžiai, paveldimi, priešingai nei trumpaamžiai sintetiniai gaminiai, teršiantys gamtą.
Nepaisant visko, žvėrelių augintojų veikla susiduria su nuolatiniu spaudimu ir net draudimais. Dar 2023-iųjų rugsėjį Seimas pritarė įstatymo projektui, kuriuo Lietuvoje nuspręsta uždrausti kailinių žvėrelių fermas. Vis dar veikiantys kailinių žvėrelių ūkiai privalės būti uždaryti iki 2027 m. sausio 1 d.
Žaliojo kurso santykį su žemės ūkiu aptarę šio sektoriaus atstovai buvo vieningi – būtina permąstyti žaliojo kurso kryptį ir į politikos formavimą tinkamai įtraukti žemės ūkio sektoriaus atstovus, detaliau atsižvelgiant į jų veiklą ir iš jos sukuriamą naudą. Pasak ekspertų, šiuo metu reikalingi ne tik tinkami finansiniai, bet ir žmogiški sprendimai: psichologinė pagalba, mažesnė biurokratinė našta, pagarba žemės ūkio darbui.
Konferencijos įrašą galite rasti: Konferencija „Žaliasis kursas: keliai ir klystkeliai“ - Delfi TV
Ši publikacija parengta Europos Parlamento ECR grupės nario Aurelijaus Verygos iniciatyva, remiant EP ECR grupei. Tekste pateiktos autorių nuomonės nebūtinai atspindi oficialią Europos Parlamento poziciją.
