Adomas Audickas. Ar turime alternatyvų Visagino atominei elektrinei?

Pastaruoju metu žiniasklaidoje nestinga informacijos apie Visagino atominę elektrinę (VAE), tačiau gausybė kasdien pasirodančių vienas kitam oponuojančių straipsnių iš skirtingų stovyklų priverčia dažną skaitytoją pasimesti tarp detalių ir pamiršti esminius aspektus.:::Tokiu atveju naudinga minutėlei stabtelti ir paklausti savęs – kokie esminiai klausimai turi būti atsakyti tam, kad būtų galima susidaryti aiškią nuomonę, ar verta statyti naują atominę elektrinę.

Manau, kad klausimai yra šie:

– Ar mums reikalingi nuosavi elektros energijos generavimo šaltiniai, kitaip tariant, ar mums apskritai reikalinga energetinė nepriklausomybė?

– Ar atominės elektrinės projektas yra konkurencingas, t. y. ar jėgainė veiks pagal laisvosios rinkos taisykles ir ar ji nebus nuostolinga?

– Ar turime realių alternatyvų atominei jėgainei? Ar kiti potencialūs elektros generavimo šaltiniai (dujų, anglies, biokuro, vėjo ir kitos jėgainės) gali atitikti šiuos kriterijus – konkurencinga kaina, elektros gamybos stabilumas ir VAE jėgainei adekvatūs gamybos pajėgumai?

Neišvengiamas Rytų diktatas

Pastaraisiais metais Lietuva importavo daugiau nei 80 proc. visų energijos šaltinių – naftos, gamtinių dujų, elektros ir kt. – iš savo didžiojo Rytų kaimyno.

Net ir nediskutuojant apie politinius šios situacijos aspektus, tokia milžiniška priklausomybė nuo vieno tiekėjo, ypač kai kalbama apie mūsų ekonomikos stuburą – energetiką, yra ydinga ir gali kainuoti itin brangiai.

Jei nesistengsime šios situacijos keisti, beliks susitaikyti su neišvengiamu kainų diktatu, nes bet kuris racionalus tiekėjas, suprasdamas, kokią galią turi savo rankose, gali neatsispirti pagundai ją išnaudoti.

Nemažiau svarbu ir tai, kaip gi susimokėsime kaimynui už perkamą elektrą. Iš valstybės prekybos balanso perspektyvos užsienio prekių įsigijimas (importas) turi būti finansuojamas vietinių prekių pardavimu užsieniečiams (eksportu) arba mums suteikiamomis skolomis bei investicijomis. Kadangi esame daugelyje ūkio šakų nuo importo priklausoma valstybė, elektros importą tenka finansuoti skolintais pinigais arba užsienio investicijomis.

Taigi, uždarę Ignalinos atominę elektrinę, 2010 ir 2011 metais jau finansavome atitinkamai 721 ir 911 mln. litų grynojo elektros importo. Tačiau skolos negali pūstis amžinai (tą skaudžiai patyrė Pietų europiečiai), o užsienio investicijos pasižymi nepastovumu ir gali dingti vos pasikeitus investuotojų nuotaikoms.

Tad norėdami išvengti priklausomybės nuo vieno tiekėjo ir neigiamo elektros balanso kuriamo finansinio nestabilumo, turime apsirūpinti ir vietinėmis elektros generavimo alternatyvomis, bent jau jei jos gamins elektrą konkurencinga kaina. Tačiau ar VAE elektros kaina bus konkurencinga?

VAE elektros kaina atitiks rinkos lygį

Atominės elektrinės projektą vystanti bendrovė VAE nurodo, kad remiantis Europos atominių jėgainių lyginamaisiais rodikliais, naujos branduolinės jėgainės elektros energijos kaina svyruotų nuo 17 iki 25 ct/kWh (realiomis 2010 m. kainomis).

Kaina skiriasi dėl naudojamų skirtingų prielaidų (t. y. statybos, kapitalo ir veikos sąnaudos, statybos laikotarpis ir kt). Ūkio ministerija taip pat atliko VAE projekto vertinimą, kurio išvada – VAE elektros kaina, esant pačioms realiausioms prielaidoms, sudarys 18 ct/kWh.

Ūkio ministerijos vertinimas atliktas darant prielaidą, jog VAE skolas ir investicijas grąžins palaipsniui per visą jėgainės gyvavimo laikotarpį, todėl galės pasiūlyti vartotojams stabilią ir konkurencingą elektros kainą nuo pirmos iki paskutinės eksploatacijos dienos.

Į šią kainą yra įskaičiuotos visos gamybos išlaidos, įskaitant radioaktyvių atliekų tvarkymo fondo kaupimą, palūkanų išlaidos (esant 6 proc. nominaliai palūkanų normai) bei finansiškai patraukli 10 proc. metinė nominali investicijų grąža akcininkui (Lietuvai bei projekto partneriams).

Suprasdami projekto mastą ir sudėtingumą, stengėmės būti konservatyvūs. Palyginkime – tarptautinės ekonominių konsultacijų bendrovės „NERA Consulting“ vertinimu, labiausiai tikėtina elektros rinkos kaina Baltijos regione 2020 m. sieks apie 19,2 ct/kWh (realiomis šių dienų kainomis).

Taigi, galima visiškai pagrįstai prognozuoti, jog VAE elektros kaina atitiks rinkos kainų lygį, vadinasi, projektas bus komerciškai pelningas ir nereikalaus jokių papildomų subsidijų.

Sensacinga bet klaidinga išvada

Norėtųsi atsakyti bent į dalį kritikų pažertų abejonių VAE elektros kainos pagrįstumo atžvilgiu. Populiariausios iš jų – Vyriausybė „nemoka“ diskontuoti (t. y. neįvertina, jog pajamos, gautos po metų, yra vertos mažiau už pajamas, gautas šiandien) ir projekto autoriai „pamiršo“ įtraukti nuosavo kapitalo kaštus.

Abiem atvejais tenka nuvilti kritikus: viskas įskaičiuota – tiek einamieji gamybos, tiek ir alternatyvieji kaštai (nuosavas kapitalas, kuris, be abejo, taip pat nėra nemokamas) buvo įvertinti.

Siekdama maksimalaus skaidrumo, Ūkio ministerija suteikė galimybę visiems norintiems susipažinti su VAE elektros kainos skaičiavimo modeliu, patalpindama jį ministerijos tinklalapyje (www.ukmin.lt/atomine).

Viešojoje erdvėje taip pat ne kartą klaidingai kartota, jog remiantis VAE verslo planu, projektas nuostolingas, nes jo grynoji dabartinė vertė (rodiklis, parodantis, koks yra projekto pelningumas, įvertinus laiko faktorių) – neigiama.

Įsigilinus į šio teiginio autoriaus pateiktus skaičiavimus, paaiškėja, jog oponentas nepastebėjo, kad verslo plane pateikiami tiek realūs skaičiai (be infliacijos įtakos), pavyzdžiui, investicijos ir elektros kaina šių dienų kainomis, tiek ir nominalūs skaičiai (su infliacija), pavyzdžiui diskonto normos.

Sulyginęs šiuos „finansinius obuolius“ su „kriaušėmis“ (klasikinė finansinio modeliavimo klaida – realių skaičių diskontavimas nominalia diskonto norma), autorius priėjo prie sensacingos, tačiau visiškai klaidingos išvados.

VAE kritikams, vis ieškantiems paslėptų jėgainės kaštų bei pučiančių kainos burbulą, vertėtų pagrįsti, kodėl atominės elektrinės eksploatacija Lietuvoje turėtų būti gerokai brangesnė nei visame pasaulyje.

„Hitachi“ projektai nestringa

Dažnai pasigrista kritika, apie tai, kad nei viena atominė jėgainė nebuvo pastatyta laiku. Tačiau Lietuvos partnerė „Hitachi“ jau yra pastačiusi 4 ABRW tipo (panašus reaktorius bus statomas ir Visagine) jėgaines ir visi projektai buvo baigti laiku bei neviršijant statybų biudžeto.

Be to, bendrovė yra sukaupusi per 40 metų branduolinių įrenginių statybų patirties, joje dirba apie 360 tūkst. darbuotojų, o metinė apyvarta viršija 260 mlrd. litų.

Prielaidų labai mažėti dujų kainoms nėra

Reikia pripažinti, jog VAE projekto konkurencingumas dar nėra pakankama sąlyga griebtis statybų. Galbūt iš tiesų turime kitų dar pelningesnių elektros gamybos projektų?

Kadangi šiuo atveju mums reikalingas bazinis elektros šaltinis, tenka atmesti vėjo ir saulės jėgaines dėl jų priklausomybės nuo besikeičiančių oro sąlygų. Esminis hidroelektrinių trūkumas – masto disekonomija, t.y. pirmiausiai užstatomos patraukliausios šiam tikslui vietovės, todėl kiekvienas papildomas instaliuotos galios megavatas tampa vis brangesnis.

Esant dabartinėms gamtinių dujų kainoms, šis elektros gamybos būdas neatsiperka – Lietuvos elektrinės devintojo bloko elektros gamybos savikaina yra daugiau nei du kartus didesnė nei rinkos kaina.

Nors vis dažniau spekuliuojama, jog skalūninių dujų revoliucija atpigins pasaulines gamtinių dujų kainas, daug pagrindo entuziazmui nėra: remiantis Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, gamtinių dujų kainos ilgalaikėje perspektyvoje ne tik nemažės, bet palaipsniui augs, nes skalūninėmis dujomis bus tiesiog kompensuojami išsenkantys tradiciniai dujų rezervai.

Biokuro elektrinių pajėgumo neužteks

Galiausiai, pagrindine alternatyva atominei energetikai vadinamos kogeneracinės biokuro elektrinės taip pat turi rimtų apribojimų. Iš tiesų, šios elektrinės, gaminančios tiek elektrą, tiek šilumą gali būti pakankamai patrauklios.

Tačiau mūsų skaičiavimai rodo, jog biokuro elektrinių gaminamos elektros kaina prilygsta VAE kainai tik šioms elektrinėms veikiant kogeneraciniu režimu ištisus metus, t.y. produktyviai panaudojant išskiriamą šilumos energiją ir žiemą, ir vasarą. Atsižvelgiant į bazinį šalies šilumos poreikį, maksimalus teorinis visų jėgainių el. gamybos pajėgumas, dirbant visiškai kogeneraciniu režimu ir gaminant „pigią“ elektrą, galėtų sudaryti iki 200 MW.

Tai prilygsta mažiau nei pusei elektros gamybos pajėgumų, teksiančių Lietuvai VAE projekte. Taigi, kogeneracinės biokuro elektrinės gali gaminti konkurencingą elektros energiją tik mažais mastais ir negali pasiūlyti gamybos pajėgumų, prilygsiančių branduolinei jėgainei.

Todėl užuot bandę supriešinti šias elektros gamybos rūšis, turėtume stengtis jas vystyti kartu, kaip ir numatyta Nacionalinėje energetikos strategijoje. Šiuo metu turimi elektros gamybos ištekliai mums suteikia tik dvi alternatyvas – mokėti po beveik milijardą litų kasmet už užsienietišką elektrą arba gaminti elektrą esamose jėgainėse keliskart brangiau, nei siūlo rinka.

Abi šios alternatyvos nėra patrauklios. Vis tik egzistuoja ir trečioji alternatyva – ieškoti galimybių susikurti vietinį konkurencingą ir stabilų elektros gamybos šaltinį.

Visa mūsų turima informacija ir tyrimų rezultatai rodo, jog atominė energetika vienintelė pajėgi suteikti bazinį elektros energijos tiekimą patrauklia kaina Lietuvoje.

Autorius yra Ūkio viceministras

Bernardinai.lt