Adventas ir Kalėdos. Lenkų, baltarusių, ukrainiečių, rusų bendruomenių bei lietuvių bendruomenės tradicijos ir papročiai

Žodis „adventas“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „adventus“, reiškiančio „atėjimą“.

Krikščionių religijoje tai laikotarpis, žymintis laiką iki Jėzaus gimimo. Katalikybėje, stačiatikybėje adventas atitinkamai trunka keturias savaites arba 40 dienų.

Advento pradžia pagal bažnytinį kalendorių skelbiama ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas. Kalėdos būna skirtingomis savaitės dienomis, todėl paruošiamojo prieškalėdinio laikotarpio trukmė būna skirtinga.

Liaudies kalendoriuje adventas – rimties, dvasinio apsivalymo metas, ūkinių darbų pabaiga.

Viena iš šio laikotarpio tradicijų – advento vainikas. Jis turi būti apskritimo formos, nes apskritimas simbolizuoja amžinumą bei vienybę ir tai geriausiai išreiškia Kristaus paslaptį. Vainikas, kaip ir žiedas, yra ištikimybės ženklas, Dievo ištikimybės pažadams ženklas. Dėl šių reikšmių advento vainikas negali būti kitokios formos.

Advento vainikas daromas iš visada žaliuojančių augalų – eglės, pušies. Tai simbolizuoja viltį ir nesibaigiantį amžinąjį gyvenimą. Vienas svarbiausių akcentų Advento vainikui – keturios žvakės. Kiekviena jų uždegama kas savaitę. Pagal senąsias tradicijas būdavo degamos trys violetinės spalvos ir viena rožinė žvakė. Pirmos savaitės žvakė yra Vilties žvakė, antros - Betliejaus žvakė, trečios - džiaugsmo žvakė, ketvirtosios - rožinė žvakė - tai meilės, Angelų žvakė.  Dabar dažniausiai degamos baltos spalvos žvakės.

Kalėdinis vainikas su keturiomis žvakėmis siejamas ir su Žemės rutuliu ir keturiais pasaulio kampeliais. Apskritimas simbolizuoja amžinąjį gyvenimą, kurį dovanoja Prisikėlimas, žaluma – gyvybės spalva, o žvakės – šviesa, kuri per Kalėdas apšvies pasaulį.

O štai kalėdinis vainikas su dvidešimt keturiomis mažomis raudonomis ir keturiomis didelėmis baltomis žvakutėmis namuose jau tampa retenybe. Į Kalėdų tradicijas jį įtraukė Hamburgo liuteronų teologas Johannas Hinrichas Wiehernas, parėmęs kelis vaikus iš neturtingų šeimų. Advento laikotarpiu vaikai nuolat klausdavo mokytojos, kada ateis Kalėdos. 

Kad vaikai galėtų skaičiuoti dienas iki Kalėdų, 1839 m. Wiehernas nupynė vainiką iš seno medinio rato, papuošto dvidešimt keturiomis mažomis raudonomis ir keturiomis didelėmis baltomis žvakėmis. Kiekvieną rytą šiame vainike buvo uždegama viena maža raudona žvakė, o sekmadieniais pridedama didelė balta žvakė.

Kita žinoma tradicija – Advento kalendorius vaikams, suskirstytas į kvadratus pagal Advento dienų skaičių, kur už kiekvieno lapo su data slepiamas skanėstas.

Taip pat įprasta ant palangės statyti „arkinį šviestuvą“.

Arkinė lempos forma simbolizuoja dangaus skliautą

Šiek tiek istorijos apie Arkos lempos kilmę (žvakės arka, arkinė žvakidė, kalno lempa; vokiškas Schwibbogen). Dažnai naudojama Šiaurės Europoje, kilusi iš Vokietijos Rūdinių kalnų regiono. Iš pradžių žvakidė buvo skirta daugybei žvakių, dažniausiai vienuolikai, ir buvo puošmena kalnakasių namuose žiemos saulėgrįžos metu, kai jie beveik nematė dienos šviesos.

Kadaise žydinčios šakelės simbolizavo saulės pergalę prieš žiemą, nes žydėjo per žiemos saulėgrįžą. Buvo paplitęs įsitikinimas, kad jei per Šv. Andriejaus šventę lapkričio 30 d. arba Šv. Barboros šventę gruodžio 4 d., nupjaunama vyšnios šakelė (laikoma vazoje su vandeniu) ir namuose pražysta iki Kūčių vakaro gruodžio 24 d., tai kitais metais išsipildys visi norai. Tiesa, šiandien tai tik graži ir kvapni tradicija.

Dar viena tradicija prieš Kalėdas – šv. Mikalojaus diena. Ji patenka į gruodžio 6 d., bet švenčiama vakare prieš tai. Kadaise dienos prasidėdavo ne vidurnaktį, o saulėlydį. Todėl vakare namuose per šv.Mikalojaus dieną aplankydavo, pasak legendos, angelas ir velnias. „Gerus“ vaikus apdovanodavo šv. Mikalojus, o „bloguosius“ bausdavo velnias. Tačiau velniais būdavo tik pagąsdinama. Vaikai visada gaudavo mažų dovanėlių ir saldainių iš šventojo Mikalojaus, kuriuo dažniausiai buvo persirengęs giminaitis.

Gruodžio 24 (sausio 6 d.) Vigilija, Kūčios, Kūčia – taip vadinamas vakaras prieš Kalėdas. Gruodžio 24 (sausio 6) dieną, papuošus eglutę, visa šeima renkasi prie Kūčių stalo ir laukia pirmosios žvaigždės.

Paplitus krikščionybei, senosios tradicijos susipynė su naujomis, pagoniškos apeigos, senoviniai burtai suplakti su katalikiška liturgija.

Kūčioms nuo seno gamindavo 12 ar 13 patiekalų. Tradiciškai nėra mėsos patiekalų. Kūčių vakarienę pradėdavo bendru kalėdaičių valgymu.

Tradiciniuose namuose kūčių vakarienės tradicijos gajos iki šių dienų, o kiti bėgant metams sukūrė Kalėdų patiekalus. Tačiau galioja viena paprasta taisyklė: patiekalai turi būti iš visko, ką galima rasti lauke, miške ir pievoje. Nors laikui bėgant kūčių patiekalai keičiasi, tačiau išlieka esminės vaišių stalo nuostatos – vyrauja vietiniai produktai, visada ruošiami pasninko patiekalai ir visiškai arba beveik visiškai nevartojamas alkoholis (išimtimi gali būti viena taurė raudono vyno).

Svarbus apeiginis valgis yra Kūčia. Jis skirtas tiek gyviesiems, tiek protėvių vėlėms pamaitinti. Šiam patiekalui pagaminti buvo daiginami ir šutinami kviečiai, miežiai, rugiai, grikiai, žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės ir užpilami medumi pasaldintu vandeniu. Tradiciškai Kūčios turi paragauti visi sėdintys prie stalo. Apeiginis Kūčios valgymas turi lemti derlingus bei vaisingus ateinančius metus.
Būtinas Kūčių stalo patiekalas yra Kūčiukai (šližikai, prėskučiai). Jie kepami tik iš miltų, mielių, aguonų ir vandens, nes yra pasninko patiekalas. Kūčiukai gali būti valgomi sausi, tačiau dažniausiai patiekiami mirkyti aguonpienyje.
Aguonpienis – tai sutrintos aguonos, užpiltos vandeniu ir pasaldintos medumi arba cukrumi. Aguonpienį galima gerti ir vieną, tačiau dažniau į jį primetama kūčiukų. Tokia „sriuba“ valgoma užbaigiant vakarienę. Kūčių stalas neapsieina ir be avižinio ar spanguolių kisielius. Dažniau verdamas spanguolių kisielius.

Avižinis kisielius – aukotas dievams bei gamtos stichijoms, juo vaišintos vėlės. Verdant kisielių būdavo griebiamasi burtų.

Kūčias pradėdavo valgyti patekėjus Vakarinei žvaigždei. Stalą apdėdavo šienu, dalį jo dėdavo ir pastalėn. Ant šieno klodavo staltiesę ir statydavo patiekalus. 

Vidurio ir rytų Lietuvoje aukštaičiai stalą nakčiai palieka padengtą, šaukštus apverčia kniūbsčius (kad visi ištisus metus būtų sotūs, kad nieko šeimai netrūktų). Seneliai aiškindavo, kad šią naktį susirenka Kūčių vakarienės protėvių ir kitų mirusių šeimos narių vėlės. Nors ir retai, būdavo ir kitokių aiškinimų (ateis Jėzulis, vaikščios Jėzus Kristus ir ragaus, Betliejaus piemenėliai, angeliukai).

Verti dėmesio yra Kūčių burtai. Iš po staltiesės būdavo traukiamas šienas: ilgas šiaudas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą. Sakydavo, kad jei kas iš vyrų ištraukdavo ilgiausią šiaudą, tas ilgiausiai gyvens, o merginai ilgas šiaudas pranašaudavo senmergystę, trumpas – greitas vestuves, storas šiaudas pranašaudavo laimingą gyvenimą.

Paplitę vedybų būrimai: iš kurios pusės šunys loja, iš ten tikėkis piršlių; kiek sugeba atnešti malkų vienu ypu – porinis skaičius reiškė, kad mergina ištekės. Dažni būrimai su veidrodžiu, vandeniu. Sakyta, kad Kūčių naktį kalba gyvuliai ir bitės. Jie išpranašauja ateitį. Vidurnaktį šuliniuose vanduo sekundei pavirsta vynu, kurio išgėręs žmogus tampa visažinis. O kad obelys geriau derėtų, šeimininkas jas papurtydavo; pabelsdavo į bičių avilius, kad bitės daugiau medaus neštų.

Pirmoji Kalėdų diena skirta šeimai. Keičiamasi dovanomis, valgomi šventiniai valgiai: keptas paukštis, saldūs kepiniai ir meduoliai. Antroji diena — svečiavimosi ir jaunimo diena.

Stačiatikiai  Kalėdos švenčia sausio 7d.  pagal senąjį Julijaus kalendorių.     Ši šventė tapo neatsiejama įvairių kultūrų dalimi.    Kalėdų laikas ar tai nuo 25 gruodžio iki 6 sausio ,ar tai nuo 7 sausio  iki 19 sausio vadinamas sviatky arba koliada, tai dvi savaitės begalinio dziaugsmo, o Visagine švenčiamą nuo 25 gruodžio iki 19 sausio.  Visagine daug metu skirtingų tautybių ir tikėjimų žmonės gyveno šalia, ir keitėsi tradicijomis.

news.tts.lt

Straipsnis parengtas pagal projektą „Visagino tautinių mažumų šventės“. Projektas finansuojamas iš Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės lėšų.