Apie populizmą, taiką ir teisę oriai gyventi šiandien
Pastaruoju metu žodis „populizmas“ vis dažniau skamba kaip kaltinimas. Tarsi kalbėti apie tai, ko nori paprasti žmonės, savaime būtų kažkas blogo.
Aš su tuo nesutinku.
Jeigu žmonės nori didesnių pajamų, prieinamų vaistų, mažesnių maisto kainų, didesnės paramos šeimoms ir oresnio gyvenimo senatvėje, vien dėl to jų lūkesčiai netampa neteisingi. Demokratijoje žmonių nuomonė turi būti girdima.
Žinoma, kiekvieną pasiūlymą reikia skaičiuoti: kiek jis kainuos, iš kur bus paimtos lėšos, kokias pasekmes turės valstybei. Tačiau vien pasakyti „tai populizmas, tam nėra pinigų“ – nepakanka.
Savo programoje siūlau konkrečias priemones: didinti išmokas vaikams, skirti 400 eurų senjorų poilsiui, mažinti PVM maisto produktams iki 5 proc., didinti minimaliąją mėnesinę algą iki 1 500 eurų, užtikrinti nemokamus vaistus vyresniems nei 70 metų žmonėms, didinti finansavimą savivaldybėms ir socialinei sričiai.
Dėl skaičių ir prioritetų galima ginčytis. Tai normalu. Tačiau prieš sakant žmogui, kad pinigų nėra, verta sąžiningai atsakyti į kitą klausimą: ar valstybė pakankamai efektyviai naudoja tai, ką jau surenka?
Valstybės kontrolė ne kartą atkreipė dėmesį į rimtas problemas. Baigiant 2014–2020 m. ES investicijų auditų ciklą, daugiau kaip 216 mln. eurų netinkamų išlaidų teko padengti valstybės biudžeto lėšomis. 2025 m. biudžeto vykdymo ataskaitose 916,81 mln. eurų išlaidų nebuvo tinkamai atskleista pagal tikrąją jų paskirtį. Atskiruose audituose kalbama ir apie neūkišką viešųjų pastatų valdymą.
Aš nesakau, kad šiuos pinigus galima rytoj tiesiog paimti ir išdalinti žmonėms. Tai būtų nesąžininga. Tačiau valstybė pirmiausia privalo susitvarkyti savo išlaidas, atsisakyti funkcijų dubliavimo, kontroliuoti brangstančius projektus ir tik tada labai užtikrintai sakyti žmogui: „Tau pinigų nėra.“
Man teisinga valstybė nėra ta, kuri visiems pažada viską. Tai valstybė, kuri skaidriai naudoja žmonių sumokėtus mokesčius, vienodai taiko taisykles ir nepamiršta tų, kuriems pagalbos iš tiesų reikia.
Gyventi reikia ne tik rytoj
Aš pats esu paprastas žmogus. Ne kasdien vaikštau su kostiumu, sąžiningai dirbu, auginu vaikus, dainuoju bažnyčios chore, gerbiu šeimą, tikėjimą ir tradicijas.
Tokių žmonių Visagine daug. Galbūt jie neseka kiekvieno geopolitinio ginčo ir nevartoja sudėtingų ekonominių terminų. Tačiau jie puikiai žino, kiek kainuoja maistas ir vaistai, ką reiškia rūpintis senstančiais tėvais ir skaičiuoti šeimos biudžetą.
Jie gyvena šiandien.
Ir jie nori oriai gyventi šiandien.
Šiuose rinkimuose daug kalbama apie ateitį – investicijas, LEZ, naujas gamyklas, infrastruktūrą. Visa tai reikalinga. Visaginui reikia darbo vietų ir stiprios ekonomikos.
Tačiau yra paprastas klausimas: o kaip žmogui gyventi iki tol?
Kol kuriama LEZ, ieškomas investuotojas ir įgyvendinamos ilgalaikės strategijos, vaikai auga dabar, tėvai sensta dabar, sąskaitos ateina dabar, vaistų reikia dabar.
Ypač aiškiai tai matome kalbėdami apie senjorus. Ori senatvė neturėtų reikšti vien to, kad užtenka pinigų vaistams ir komunalinėms paslaugoms. Žmogus, kuris visą gyvenimą dirbo ir mokėjo mokesčius, turi teisę ne tik išgyventi, bet ir gyventi – pailsėti, nuvažiuoti prie jūros, leisti sau mažų gyvenimo džiaugsmų.
Slauga – sritis, kurioje rezultatų galima pasiekti greičiau
Dar viena labai svarbi Visaginui tema – slauga, globa ir ilgalaikė priežiūra.
Miestas sensta, todėl vis daugiau šeimų susiduria su situacija, kai mamai ar tėčiui reikia nuolatinės pagalbos. Tuomet artimieji priversti mažinti darbo krūvį, derinti darbą su slauga, o kartais net visiškai atsisakyti darbo.
Žmogui, kuris šiandien slaugo savo tėvus, pagalbos reikia šiandien.
Būtent šioje srityje rezultatų galima pasiekti gerokai greičiau nei laukiant didžiojo investuotojo. Reikia politinio sprendimo, tinkamų patalpų, finansavimo, licencijavimo ir specialistų. Tai nėra vienos dienos projektas, tačiau jam nereikia ir dešimtmečio.
Plėsdami slaugos ir ilgalaikės priežiūros paslaugas vienu metu padėtume senjorams, palengvintume jų šeimų gyvenimą ir sukurtume naujų darbo vietų.
Tas pats pasakytina ir apie šeimas su vaikais. Valstybė nuolat kalba apie demografinę krizę, tačiau šeimai neužtenka girdėti, kad vaikai – mūsų ateitis. Vaiko gimimas neturi tapti finansine rizika.
Lygiai taip pat yra ir su maisto kainomis. Žmogui parduotuvėje svarbiausia ne tai, kaip gražiai ekonomika atrodo ataskaitose, o kiek jis sumoka kasoje.
Ekonomika turi tarnauti žmogui.
Taika – ne silpnumas
Man svarbus ir dar vienas žodis – taika.
Taika nėra silpnumas. Lietuva turi būti saugi ir gebėti save apginti. Tačiau stiprios valstybės tikslas – kad jos žmonės galėtų ramiai gyventi, dirbti, auginti vaikus ir nebijoti rytojaus.
Mūsų regione ši tema turi ir labai žmogišką pusę. Daugelio Visagino gyventojų artimieji ar šeimos kapai yra Baltarusijoje. Žmonės nori aplankyti gimines, nuvažiuoti prie tėvo ar motinos kapo, uždegti žvakę.
Jiems tai nėra geopolitika.
Tai yra šeima.
Valstybės saugumas būtinas, tačiau privalome mokėti atskirti realią grėsmę nuo paprasto žmogaus, kuris nori aplankyti savo artimuosius. Vien tai, kad žmogaus giminės gyvena Baltarusijoje ar ten palaidoti jo tėvai, savaime nedaro jo nei šnipu, nei valstybės priešu.
Valstybė turi matyti ne tik sieną žemėlapyje, bet ir žmones, kurių šeimas ta siena padalijo.
Tad ką vadiname populizmu?
Jeigu pasiūlymas populiarus, vien dėl to jis netampa blogas. Jeigu jis brangus – skaičiuokime. Jeigu visko negalime padaryti iš karto – nustatykime prioritetus.
Tačiau negalima žmonių poreikių atmesti vienu žodžiu – „populizmas“.
Politika nėra egzaminas, kuriame politikas turi įrodyti, kad yra protingesnis už rinkėją.
Politika – tai pareiga išgirsti rinkėją.
Nežinau, ar būsiu išrinktas į Seimą. Tai nuspręs žmonės.
Tačiau man svarbu parodyti, kiek daug Visagine yra žmonių, kurie nenori visą gyvenimą laukti geresnio rytojaus. Jie nori dirbti, auginti vaikus, rūpintis savo tėvais, gydytis, ilsėtis, matyti artimuosius ir gyventi taikoje.
Jie nori gyventi teisingoje valstybėje, kurioje žmogus nėra tik mokesčių mokėtojas ar eilutė statistikoje.
Jie nori oriai gyventi šiandien – ne vietoj ateities, o tam, kad turėtų jėgų tą ateitį kurti.
Nes ateitis neatsiranda savaime.
Ją kuria žmonės.
Oriai gyventi šiandien – kad galėtume kurti rytojų.
Politinė reklamos skelbimas. Užsakymo Nr. PR-2026/172.
