Baisiogalos dvaras: tarp romantizmo, moksloiristorijostylos

Vienas gražiausių Lietuvos dvarųsaugo ne tik sienas, bet irlaiką
Įvažiuodamas į Baisiogalą, miestelį Radviliškio rajone, nejučia sustoji. Tarp senų medžių išnyra didingi rūmai – tarsi iš kitos epochos. Baisiogalos dvaras, kadaise buvęs vienas pažangiausių bajorų ūkių Lietuvoje, šiandien tebėra gyvas istorijos, kultūros ir mokslo kryžkelėje. Jo sienos mena aristokratų kasdienybę, carinius nutarimus, sovietinę okupaciją ir nepriklausomybės renesansą.

Dvaras, kurio pradžia – dar Žygimanto Senojo laikais
Baisiogalos istorija prasideda dar 1539 metais, kai Žygimantas Senasis įkūrė šioje vietoje parapiją. Per šimtmečius dvaras keitė šeimininkus – nuo Radvilų ir Poniatovskių iki Chrapovickių. Tačiau tik XIX a. pradžioje prasidėjo tikrasis architektūrinis ir ūkinis pakilimas. Apie 1830 m. dvarą įsigijo buvęs Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras, o jo sūnus Vladislovas Komaras pavertė Baisiogalą pavyzdiniu ūkiu – su modernia drenažo sistema, oranžerijomis, vėjo malūnu, ledainėmis ir net savomis vonios patalpomis. Tuo metu tai buvo ne tik modernu – tai buvo pažangu. Dvare klestėjo švietimas, meno kolekcijos, net skleidėsi technologijos. Ne veltui jis laikomas vienu geriausių romantizmo epochos dvarų pavyzdžių Lietuvoje. Netoli rūmų esančios arklidės su mūrinėmis arkomis liudija apie to meto inžinerinę pažangą ir dvarininkų dėmesį ūkiui. Manoma, kad kai kurie dvaro statybos brėžiniai buvo įkvėpti vakarietiškų dvarų tradicijų iš Austrijos ir Prūsijos.
Romantizmo architektūros perlas

Pagrindiniai rūmai pastatyti 1830–1847 m., susipinant romantizmo dvasiai su Peterburgo ampyro bruožais ir vėlesne secesijos puošyba. Išlikę net 19 dvaro pastatų – arklidės, ratinė, virtuvė, kumetynas, vėjo malūnas – liudija apie didžiulį dvaro mastą ir jo šeimininkų viziją. Rūmų interjere būta puošnių krosnių, medinių laiptų su drožinėtais turėklais ir stiklo vitražų. Bet bene labiausiai žavi ne pastatai, o juos supantis parkas, su tvenkiniais, alėjomis, sala ir egzotiniais medžiais. Parke augo daugiau kaip 20 retų rūšių medžių, kai kurie jų išlikę iki šiol – tarp jų kanadinė tuopa ir sidabrinis klevas. Jis tylus, bet pasakojantis. Vėjas šiugžda tarp liepų, o takai atrodo lyg atminties vingiai.

Ką reiškia gyventi istorijoje?
1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas, Komarų šeima ištremta, o rūmuose įsikūrė mokykla. Po karo čia buvo įsteigtas Gyvulininkystės institutas, kuris veikia iki šiol. Tai vienas retų atvejų, kai dvaro komplekso funkcija ne tik išliko, bet ir vystoma atsakingai. 1960–1970 m. institute dirbo žymūs gyvulininkystės tyrinėtojai, kurių darbai cituojami iki šiol. Institutas šiandien ne tik mokslinė įstaiga – jis taip pat rūpinasi kultūros paveldu. Organizuoja ekskursijas, dalyvauja „Atvirų dienų kaime“ renginiuose, priima lankytojus ir kuria šiuolaikišką ryšį tarp praeities ir dabarties. Net dabar, būdamas mokslo centru, dvaras dalyvauja ES žemės ūkio ir mokslo projektuose.
Šiandien dvaras pasitinka tyliai – be bilietų kasų ar komercinių triukų. Tai sukuria autentikos jausmą. Lankytojai dažnai pasakoja apie ypatingą atmosferą, kurią sukuria ne tik architektūra, bet ir laikas, lyg sustingęs ore.
Įdomybės, kurios pasako daugiau nei datos

Dvaro laikais Baisiogaloje veikė ir knygynėlis, kuriame vietos inteligentai galėjo skolintis knygų – neįprasta provincijai. XIX a. pabaigoje dvare vyko bajorų susitikimai, kuriuose buvo svarstomos švietimo ir agrarinės reformos. Komarų archyve būta korespondencijos su intelektualais iš Vilniaus, Varšuvos ir Vienos. Rūmuose rasta dokumentų, liudijančių apie ryšius su Vilniaus universitetu ir ten dirbusiais gamtininkais.
Po karo dalis originalių baldų ir paveikslų dingo, tačiau kai kurie eksponatai buvo išsaugoti ir atsidūrė muziejuose Vilniuje ar Kaune. Dvaras įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir vis dažniau traukia fotografus bei filmų kūrėjus. Baisiogalos parkas ir rūmai tampa regioniniu traukos centru – ypač savaitgaliais sulaukiama lankytojų iš įvairių miestų. Vis dažniau Baisiogala minima tarp rekomenduojamų „lėtųjų kelionių“ maršrutų – kaip vieta sustoti ir įsiklausyti. Dvaro paveldo išsaugojimas priklauso ir nuo mūsų – kuo daugiau žmonių atranda šią vietą, tuo tikroviškesnė jos ateitis.
Kodėl Baisiogala – Europos pasakojimo dalis?

Dvarai dažnai suvokiami kaip nacionalinis paveldas, bet Baisiogalos atvejis parodo, kaip šios vietos susijusios su visos Europos istorija: per Napoleono laikus, per Radvilų ir Komarų politinius ryšius, per švietimo ir meno sklaidą. Galbūt tai viena iš tų vietų, kur istorija ne tik saugoma – ji tyliai žiūri į mus, tarsi primindama: Europa prasideda čia.
Baisiogalos dvaras – tai ne tik architektūros paminklas. Tai vieta, kur susitinka romantizmas ir racionalumas, kur kultūra virsta mokslu, o istorija – gyvu dialogu. Čia verta ne tik apsilankyti, bet ir pasilikti ilgėliau: įsiklausyti, ką pasako parkas, ką šnabžda sienos, ką liudija tyliai praėjusios epochos.
Šiandien, kai Europoje vis dažniau kalbama apie tapatybę, šaknis, paveldą ir bendrumą, Baisiogalos dvaras primena: praeitis gali būti ne tik šlovinga, bet ir naudinga. O kai ji saugoma su pagarba – ji tampa ateities dalimi.

„Europos Pulso“ informacija
www.europospulsas.lt
Autorius Zidikai1 - Mano darbas, CC BY-SA 4.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=79939357