Minime pirmąją pavasario šventę Jurgines

Balandžio 23-ioji - šv. Jurgio diena. Liaudies tradicijoje ši diena dažniausiai sieta su pirmuoju gyvulių išginimu į laukus, pirmuoju arimu ir apskritai pavasario atėjimu bei lauko darbų pradžia.

Senovės Lietuvoje Jurginės būdavo reikšminga žemdirbių ir arkliaganių šventė. Iki šiol išlikusi tradicija švęsti Šv. Jurgio atlaidus.

Katalikų bažnyčia, atsižvelgdama į senovines pavasario žalumo šventimo tradicijas, jas sutapatino su Šv. Jurgio - gyvulių globėjo diena. Tikėta, kad Šv. Jurgis gali nukreipti ir audros debesis, todėl jį garbino ne tik artojai, bet ir žvejai. 

Senovėje Jurginių šventės trukdavo keliolika dienų. Jurginės buvo skirtos apeigoms, susijusioms su pirmaisiais pavasario darbais, ypač su gyvulių išginimu į lauką. Pirmą kartą išgenamus gyvulius apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka su „kačiukais“, kad jie būtų apvalūs, riebūs, sveiki ir saugūs nuo vilkų. 

Taip pat tą dieną protėviai aukodavo apeiginę duoną. Paprastai ji būdavo kepama mažais kepaliukais, skirtais kiekvienam gyvuliui. Iškeptus kepalus suraikydavo pagal įspaustus griovelius ir, nuvežę prie bažnyčios, išdalydavo elgetoms, prašydami melstis už gyvulius.

Dabartinės Jurginių šventimo tradicijos turi daug bendra su iki krikščionybės Lietuvoje švęsta Jorės arba Jūrės švente.

ELTA