Visagino ukrainiečių bendruomenės tautinis kostiumas
Apie ukrainietišką kostiumą kalbėjo Visagino ukrainiečių draugijos narė Svetlana Parfenovene.
„Iš karto pasakysiu, kad daugelis gyventojų išsivaizduoja, kaip atrodo Ukrainos piliečio kostiumas, remdamiesi nusistovėjusiais stereotipais, inscenizuota sovietinės liaudies kostiumo versija. Už tautinio kostiumo kūrimą atsakingi žmonės nesigilina ir nesidomi savo tautiniu kostiumu, koks jis buvo anksčiau realybėje. Todėl žmonės labai dažnai klaidingai įsivaizduoja ukrainiečių tautinį kostiumą.
Netgi pas mus „Kalinoje“ buvo akimirkų, kai po pasirodymų mums rašė ir sakė: „Jūs netinkamai apsirengę, ukrainiečiai taip nesirengia“.
Ansamblis buvo įkurtas 90-aisiais, savaime aišku, kad nebuvo pakankamų finansinių galimybių. Ambasada padėjo, o bendruomenės vadovas turėjo asmeninių ryšių su Ukraina. Tuomet mums perdavė kostiumus iš Lucko, iš teatro, ar kultūros centro. Tai buvo gamykloje pasiūti koncertiniai kostiumai. Šiuos kostiumus turėjome maždaug iki 2012 m. Po to, kai nuvykome į folkloro festivalį Ukrainoje, supratau, kad mes ten „baltos varnos“, nes Ukrainoje, folkloro sferoje, niekas taip nesirengia. Pradėjau lankytis muziejuose, susisiekiau su etnografais ir susipažinau su daug tuo užsiimančių žmonių. Ir pamažu susidėliojau vaizdą, kuris turėtų būti. Pasirinkome centrinę Ukrainą. Centrinė Ukraina yra Poltavos sritis.
Žinoma, prireikė šiek tiek laiko, kol žmonės priprato prie naujo kostiumo.
Kai pirmą kartą apsivilko marškinius, o aš atvežiau autentiškus marškinius, jiems šimtas metų. Kodėl šimtas metų? Faktas yra tas, kad Ukrainoje tautinius drabužius vilkėjo labai ilgą laiką, tiesiogine prasme iki praėjusio amžiaus 60-ųjų (o gal ir ilgiau). Todėl gamyklinė gamyba nebuvo išplėtota ir kostiumus mieliau siūdavo savo rankomis. Marškiniai labai ilgai buvo saugomi šeimose. Jie nebuvo susidėvėję ir nebuvo išmesti.
Suklestėjus juodajai rinkai – žmonės pradėjo viską pardavinėti. Ir man pavyko nupirkti marškinius. Viskas natūralu, gražu.
Šiek tiek apie moterišką kostiumą. Moterišką kostiumą sudaro marškiniai. Jie niekada nebuvo vadinami „vyšivankoi“, tai šiuolaikinis žodis. Tai buvo tiesiog išsiuvinėti marškiniai. Marškiniai kasdieniam gyvenimui buvo išsiuvinėti palei rankovės kraštą, o šventinių buvo išsiuvinėta visa rankovė.
Tradiciškai marškiniai dažniausiai buvo siuvinėti geometriniais raštais. Bet 19 amžiuje, verslininko Brokaro dėka, ant rankovių atsirado gėlių siuviniai.
Jis pardavinėjo muilą ir vyniojo jį į siuvinių schemas, o ukrainietės, pirkdamos muilą, pradėjo naudoti siuvinių raštų schemas ant savo rankovių.
Nors ukrainietiškame kostiume, kaip ir kitų tautų kostiumuose, taip pat daug skolinių. Pavyzdžiui, tos teritorijos, kurios ribojosi su kitomis valstybėmis pavyzdžiui, su Baltarusija, Vengrija, Moldova ir t. t., jos perėmė jų kultūrą, ir tai atsispindėjo tautiniame kostiume. Pavyzdžiui, toje pačioje
Donecko srityje, besiribojančioje su Rusija, moterys dėvėjo vadinamuosius očipok (pilotę). O Poltavos srityje ant galvų nešiojo očipok – kepuraitę. Ji buvo arba pilnai dengiama skarele, arba skara būdavo apvyniojama taip, kad dalis šio očipko būtų gražiai matoma. Tai leido išlaikyti proporcijas kostiume su sodriu (stipriai sutraukto apačioje) sijonu.
Moterys ant galvos dėvėjo očipok ir skareles ant galvų, o merginos – vainikėlius per šventes, o kiekvieną dieną nešiodavo skarelę, bet suvyniodavo ją ypatingai, taip, kad viršutinė galvos dalis, viršugalvis būtų atviras, kad būtų aišku, kad eina mergina.
Moters kostiumo apatinėje dalyje dėvima plakhta (iki 4 m ilgio audinys, kad būtų galima apsijuosti), kuris tvirtinamas austu diržu (kraika).
Be to, priekyje buvo dedama kažkas panašaus į prijuostę (zapaska). Viršuje, šiltuoju metų laiku, buvo velkamasi „kersetka“, (liemenė), ji labai panaši į rusišką ir baltarusišką variantą, tik skirtingi papuošimai.
Ant kojų avėjo „čerevikus“, batus. Turtingesni avėjo odinius batus, vargšai – pintą avalinę.
Papuošalai moteriškame kostiume yra svarbiausi – tai namisto (vėrinys, karoliai), pvz., koraliniai namisto, burshtyn (gintaras), perlai, taip pat akmenys – „balamut“, tai perlamutras. Šie prabangūs papuošalai buvo vertinami kaip auksas.
Rusijos imperijos laikais daug vyrų iš karų grįždavo su apdovanojimais.
Tuo metu buvo įprasta nešioti ordinus ant juostelių. Moterys perėmė šią stilistiką į savo papuošalus. Jie buvo vadinami „dukachami“. Vietoj ordino prie kaspino buvo tvirtinama moneta.
Nepaisant to, kad vyriški kostiumai daug paprastesni, kelnės (ypač kazokų), buvo labai platūs. Egzistuoja stereotipas, kad ukrainiečiai dėvi ryškiai raudonas arba ryškiai mėlynas atlasines kelnes, tačiau iš tikrųjų dažniausia kelnių medžiaga buvo drobė ir ne tokių ryškių atspalvių audinys. Tikriausiai tokių turėjo Zaporožės kazokai, kurie nuolat jodinėjo arkliais. Šio tipo kelnės kadaise buvo perimtos iš turkų karių.
Vyrai niekada neišeidavo be kepurės. Tai buvo pliušinė arba šiaudinė skrybėlė, kaip baltarusių ir rusų.
Kitais atvejais tradicinis ukrainietiškas kostiumas yra panašus į kitų Rytų Europos tautų drabužius. Pagrindas – marškiniai iš kanapių arba lino audinio. Vidurio ir vakarų Ukrainoje jie buvo sukišami į kelnes, rytiniuose regionuose buvo dėvimi palaidi. Marškiniai buvo sujuosiami „kraikoi“ ar „kušakom“.
Viršutinė marškinių dalis – pazuška – būtinai papuošta siuviniu. Griežtas geometrinis raštas išsiskiria ant baltos drobės ir simbolizuoja vyriškumą ir drąsą.
Mūsų kolektyvas labai didžiuojasi autentišku ukrainietišku tautiniu kostiumu.
Šį straipsnį parengė „Visagino personalinių kompiuterių vartotojų bendrija“ pagal projektą „Tautiniai kostiumai – Visagino tautinė bendruomenė“, kurį iš dalies finansavo Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
