Visagino uzbekų bendruomenės tautiniai kostiumai
Visagine 17 11 2023 429 peržiūros

Visagino uzbekų bendruomenės tautiniai kostiumai

Uzbekų tautiniai kostiumai – tai gausių kultūrinių tradicijų ir tautos gyvenimo būdo dalis.

Jie yra labai ryškūs, gražūs ir patogūs. Miestuose retai begalima išvysti tautinius drabužius vilkinčius žmones. Šiandien jie dažniausiai dėvimi tradicinių šventinių renginių metu, bet kaimo vietovėse jie tarnauja kaip kasdienės ir šventinės aprangos dalis.

Tautinio vyriško kostiumo pagrindas – čapanas. Tai dygsniuotas chalatas, kuris surišamas juosmenine skarele, kijikča.

Tradicinis galvos apdangalas – tiubeteika. Kūną dengia kuilak, tiesaus kirpimo vyriški apatiniai marškiniai, ir išton – plačios kelnės (šarovarai), siaurėjančios žemyn. Ant kojų aunami plonos odos batai.

Šventinių drabužių diržai labai puošnūs, aksominiai arba išsiuvinėti sidabrinėmis raštuotomis plokštelėmis ir sagtimis. O kasdienį kuilak parišdavo ilga, į šaliką panašia, juosta – kušaku.

Tradicinis uzbekių moterų kostiumas susideda iš paprasto kirpimo, primenančios tuniką suknelės iš chan-atlaso ir kelnių – šarovarų (uzbekiškai Lozim).

Šventiniams drabužiams naudojamas satino audinys ir gausūs siuviniai su auksu. Moteriškas galvos apdangalas susideda iš trijų elementų – tiubeteika, skara ir turbanas. Būtinu priedu uzbekių moterų kostiumuose (įvairiame amžiuje – tiek jaunų, tiek vyresnio amžiaus) visada buvo aukso ir sidabro papuošalai.

Surchandarijos regione labiau pageidaujamos buvo raudonų atspalvių spalvos kaip gerbūvio simbolis. Siuvinėjimo raštas taip pat buvo pasirenkamas neatsitiktinai. Raštas visada turėjo arba magišką, arba praktinę reikšmę. Iš piešinio buvo galima spręsti apie asmens socialinį statusą, o kartais ir kitą prasmę. Pavyzdžiui, pasikartojantis geometrinis raštas ant juostelės yra savotiškas amuletas.

Sogdijos raštai išlaikė zoroastrizmo įtaką. Spalvos šiame regione buvo parenkamos pagal socialinį statusą. Pavyzdžiui, mėlyni ir violetiniai atspalviai moters suknelėje rodė aukštą vyro padėtį, o žalsvus motyvus dažnai naudojo valstiečiai ir amatininkai. Dėl prietarų drabužiai iš tamsiai mėlynos ir juodos spalvos audinio nebuvo dėvimi jokiame Uzbekistano regione.

Batus sudarė mosha ir čigi – gražūs bateliai be auliukų su minkštais padais be kulno, taip pat batai iš grubios odos arba gumos. Tai buvo labai patogūs ir šilti batai, kurie yra vertinami iki šiol.

Kokia tautinė apranga paplitusi Visagino uzbekų bendruomenėje? – pasakojo Visagino uzbekų kultūros centro pirmininkė Leila Urmanova-­Vnukova.

„Tai – čapanas (dygsniuotas chalatas). Čapaną renkamasi dėvėti, nes vasarą išlaiko vėsą, o žiemą – šildo. Daugelis Visagine gyvenančių išeivių iš Uzbekistano namuose mielai dėvi čapaną, ir, žinoma, tiubeteiką, vieną iš Uzbekistano simbolių. Moterų ir vyrų tiubeteikos dekoruojamos panašiu į embrioną raštu. Tai yra ir gyvenimo pradžia, ir tuo pačiu metu gyvenimo tąsa. Ant moteriškos tiubeteikos auksinis gyvybės užuomazgos raštas, simbolizuojantis tautos dvasią, nes ji yra labai optimistiška ir nusiteikusi kūrybiškumui.

Drabužiai, kuriuos mūsų Visagino uzbekai dėvi namuose, skiriasi nuo tų, kuriuos velkasi į kažkokius renginius. Šventiški chalatai, auksu siuvinėti chalatai. Rengiamės juos tik per šventes – vestuvės, jubiliejai ir t. t. Taip pat rodome juos parodose, miesto šventiniuose renginiuose”.

Leila Urmanova pabrėžia, kad kartais net prašo juos paskolinti. “Bet visa tai tokie brangūs daiktai, žinoma, kartais skoliname, bet tik savo artimiesiems, kuriais pasitikime ir esame tikri, kad jie žino šio daikto vertę ir saugos jį.”

„Na, žinoma, gera uzbekų moteris turi daug tokių brangių daiktų, – juokauja Leila. – Vyrai taip pat labai elegantiški ir gražiai rengiasi. Yra aksomo pagrindu vyriški chalatai, ir yra tokie žieminiai chalatai, bet jie be aukso siuvinių, ir skirti kasdieniam nešiojimui. Apskritai su dygsniuotu chalatu mes galime vaikščioti lauke, nes viduje yra pašiltinimas, vata, gali būti ir kitas pašiltinimas, bet dažniausiai vata“.

– Visagino Uzbekų centre pristatomi kai kurie chalatai, kuriuos matome, – pasakoja Leila Urmanova-­Vnukova, – yra ir dovanos iš Uzbekistano ir asmeniniai. Chalatą, kuriam 22 metai, ką tik įkurtam centrui padovanojo verslininkas iš Bucharos. Jis taip nustebo, kad tolimoje Lietuvoje buvo sukurtas uzbekų centras.

Tėčio chalatą saugau namuose, nes tai meno kūrinys, tai brangus daiktas, – išdidžiai sako Leila.

Visi Visagino uzbekai ir tie, kurių gyvenimas kažkada buvo susijęs su Uzbekistanu, stengiasi išsaugoti savo kostiumus. Mūsų tautiečiai labai atsargiai ir pagarbiai elgiasi su tiubeteika. Na, o moterys irgi norėtų turėti gražių chalatų. Ir pagal galimybes, žinoma, stengiamės užsakyti ir atsivežti iš Uzbekistano, nes tautinio kostiumo siuvimas yra labai individualus darbas. Visi kostiumai siuvami tik iš natūralių audinių (vilnos, šilko, medvilnės).

Šį straipsnį parengė „Visagino personalinių kompiuterių vartotojų bendrija“ pagal projektą „Tautiniai kostiumai – Visagino tautinė bendruomenė“, kurį iš dalies finansavo Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Parodos „Rugpjūčio aromatai“ atidarymas
Parodos „Rugpjūčio aromatai“ atidarymas

Kviečia jaunųjų menininkų klubas „Paletė“

-°С -%

Все авторские имущественные права и смежные права на размещенную на сайте news.tts.lt информацию принадлежат ЗАО "Telekomunikacinių technologijų servisas", если не указано иное.
Подробнее об использовании материалов сайта