Šokio ir akrobatikos spektaklio kūrėjai kviečia įveikti save

Šįvakar, 19.30, Visagino Sporto ir rekreacijos centro Krepšinio salėje Vilties g. 5а neįprastas reginys – Visagino erdvių festivalio progamoje numatytas šiuolaikinio šokio trupės „Nuepiko“ spektaklis “4 Viktorai”, kurio žanrą jo kūrėjai ir atlikėjai nusako dviem terminais: tai šokio ir cirko spektaklis. Kalbiname šios trupės neformalų lyderį Marių Pinigį.

- Kaip ir kodėl gimė “4 Viktorai“? Ir ka reiškia šitas pavadinimas?
- Idėja kurti spektaklį olimpinių žaidynių tema mano galvoje “plaukiojo” dar nuo 2020 m. Pamenu, kai šią idėją, tiksliau jos užuomazgas, pristačiau tuometiniam trupės nariui Mariui Paplauskui, kurį žmonės dabar daug dažniau identifikuoja kaip video menininką. Tačiau tuomet ištiko pandemija ir ši mintis nugulė giliai pasąmonėje. Vienaip ar kitaip grįžau prie jos. Jei toje embrionininėje idėjos pradžioje tiesiog norėjau sukurti spektaklį, rodomą sporto aikštelėje, stadione, tai per tuos kelerius metus idėja išsiplėtojo ir motyvacija išsiplėtojo į daugiau sluoksnių.
Viena, tai nemažai tenka vesti šokio/judesio dirbtuvių įvairaus amžiaus ir skirtingų patirčių žmonėms. Pastebėjau, kad mūsų gebėjimai, noras kūrybiškai judėti slopsta ar tampa labai specifiški, be įvairovės. Tarsi bijotume savo kūno, fantazijos. Ypač tai aktualu dabar – technologijų amžiuje, kai daug laiko praryja virtuali erdvė, elektroniniai paspirtukai ar kiti gyvenimą stipriai palengvinantys ir greičiausią, patogiausią sprendimą skatinantys įrenginiai, priemonės. Daugiau turiu omenyje jaunimą, kuris savo kasdienybėje nebūtinai daug fiziškai juda ar įsitraukia į kažkokias fizines veiklas. Tad kilo idėja sukurti spektaklį, kuris galėtų būti rodomas sporto salėse. Kadangi didžioji dalis mokyklų tokias turi – spektaklis gali būti puiki edukacinė priemonė pristatyti šokio-cirko meną tiesiog mokykloje, ten esančiose fiziniam lavinimui skirtose erdvėse. Tarsi įpūsti motyvacijos dažniau į tas erdves užsukti, judėti!
Kitas dalykas. Išmaniosios šiuolaikinės technologijos vis labiau mus nardina savo gelmėse, kita vertus, matau kaip niekad daug sportuojančių žmonių. Tik ko pasigendu – tai kad dažnai kartojame fizinį veiksmą su tikslu numesti svorį ar užsiauginti raumenį, monotoniškai kartojame tuos pačius veiksmus, bet tame nematau kūrybos. Vedu link to, kad gimstame kūnuose, kurie yra nepaprasti gamtos stebuklai, mūsų visuma leidžia mums judėti įvairiai, įdomiai, ritmingai ir daugiasluoksniškai. Deja, tai su laiku prarandame! Tad šokis ir cirkas sporto salėje kartu yra simbolis šias erdves išnaudoti kūrybiškam judėjimui!
Trečia, nors dauguma mūsų olimpines žaidynes daugiausiai asocijuoja tiesiogiai su sportu, varžybomis, konkurencija – norėjosi į olimpines žaidynes pažvelgti kūrybiškiau ir plačiau. Nepriimti jų kaip savaime suprantamo fakto, renginio, kuris vyksta kas ketverius metus. Kaip kad pavyzdžiui, dažnai regime tik pergales, medalius, nugalėtojus, čempionus. Bet už tų sportininkų slypi ir paprasti individai, su savo gyvenimais. Na, ir, pavyzdžiui, olimpinių žaidynių istorija byloja, kad pirmasis olimpinis čempionas buvo kepėjas. Taigi su kolegomis nusprendėme dekonstruoti olimpinių žaidynių atributus – olimpinius žiedus, deglą, atidarymą, uždarymą, istoriją ir pan. Tokiu būdu šokis ir cirkas tapo puikiomis priemonėmis įvairioms idėjomis skleistis ir būti įgyvendintoms.
O pats pavadinimas “4 Viktorai” simbolizuoja galimybę pergalę interpretuoti, ją suvokti skirtingai. Nepriklausomai nuo savo gyvenimų kontekstų visi galime tapti nugalėtojais savo darbe, būdami geru tėčiu ar mama, padėdami kitam ar nubėgę 1 kilometrą, išdrįsę pašokti šokį viešoje vietoje ir pan. Kitaip tariant, mažos pergalės vienodai svarbios, nes būtent jos veda link tų didžiųjų laimėjimų ir gyvenime, ir darbinėje veikloje. Kadangi scenoje esame keturiese – tai ir esame visi keturi nugalėtojai. O spektaklį stebintys žmonės yra visada greta, aplink mus. Tad tai irgi nebylus kvietimas būti šalia veiksmo, įsijausti ir kartu patirti spektaklio kuriamą dvasią.

- Kur iki šiol buvo rodomas šis spektaklis? Kur planuojate jį rodyti artimiausiais mėnesiais?
- Spektaklio premjera įvyko vos prieš keletą dienų Kauno rajone, tarptautinio scenos menų festivalio “Contempo” rėmuose. Beje, ten dar sugrįšime ir spektaklį pristatysime jau kitoje Kauno rajono vietoje, Garliavoje. Iki šių rodymų spektaklio eskizas buvo rodomas Rygoje, Gertrūdos gatvės teatre, kur ir turėjom spektaklio kūrybinę rezidenciją, ir Šiauliuose, festivalyje Teatrodromas. Rudenį spektaklis bus rodomas Panevėžyje, Šiauliuose, Anykščiuose, Kaune, Vilniuje. Šiuo metu derinamos datos ir tikslios lokacijos. Bet jau aišku, kad didelė dalis spektaklių bus rodoma būtent mokyklų sporto salėse!

- Kol kas Jūsų trupėje/kūrybinėje grupėje, visoje jos produkcijose, būna vien vyrai – kodėl?
- Jei nuo pradžių, tai “Nuepiko” prasidėjo nuo spektaklio “(g)round zero”, kurį sumanėme kurti su bičiuliais Mariumi Paplausku ir Andriumi Stakele. Kurti drauge paskatino bičiulystė ir bendri interesai, matymas. Vėliau Mariui palikus trupę reikėjo užpildyti vietą, nes turėjome spektaklių, kuriuos toliau reikėjo rodyti, tad taip trupėje atsirado Adrian Carlo Bibiano. Vėliau supratome, kad vyriškumas, vyriškumo tema gali tapti mūsų viena misijų Lietuvos šokio kontekste. Kaip jau minėjau, ir aš, ir mano kolegos trupėje vedame daug šokio dirbtuvių ir matome, kad didesnę dalį kontingento sudaro mergaitės, merginos, moterys. Tad supratome, kad savo pavyzdžiu galime inspiruoti vyriškąją pusę daugiau šokti, judėti kūrybiškai ir trinti tą seną nudėvėtą požiūrį į šokį kaip nevyrišką profesiją.

- Primink, prašau, kokius svarbiausius apdovanojimus (Auksiniai scenos kryžiai ar pan.) esi gavęs Tu ir/arba Nuepiko?
- Ir kaip trupė, ir kaip šokėjas/choreografas esu keletąkart nominuotas “Auksiniams scenos kryžiams”, iš kurių vieną gavau 2020 m. kaip šokėjas už savo dalies atlikimą šokio spektaklyje “Perdegimas”, kuris Visagino erdvių festivalyje viešėjo 2021 m. Esame nekart gavę Kauno pagrindinį teatralų apdovanojimą “Fortūna” – “(g)round zero”, “Perdegimas”, “Pakankamas atstumas”. Esu apdovanotas Kultūros ministerijos kaip jaunasis menininkas. Taip pat nesyk gavęs Šiuolaikinio šokio asociacijos apdovanojimą už savo kūrybą, aktyvią veiklą Lietuvos šokio bendruomenėje.

- Gal galėtum išvardinti visas šalis, kuriose esate pasirodę su tuo ar kitu grupės spektakliu?
- Su “Nuepiko” trupe esame nesyk buvę Ukrainoje, Latvijoje, Vokietijoje, Meksikoje, Ispanijoje.

- Pastaruoju metu daug važinėjate ne tik po didžiuosius Lietuvos miestus, bet ir po regionus. Kaip matai aspektą, apie kurį šiek tiek diskutuojama viešojoje erdvėje – regionų kultūrinę atskirtį? Yra nuomonių, kad nėra ko prof. meno, ypač – šiuolaikinio, vežioti į mažesnius miestus – esą ten pakanka mėgėjų pasirodymų ir etno kultūros. Na ir yra požiūris, kad taip neturėtų būti, kad regionai turėtų gauti visą prof. menų įvairovę, tokią pat, kaip ir didmiesčiai, tik gal ne taip intensyviai.
- Pristatyti profesionalią kūrybą, šiuolaikinį šokį regione yra vienas kertinių “Nuepiko” komandos veiklų tikslų. Absoliučiai pritariu minčiai, jog profesionalus menas turi būti prieinamas nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos – didmiesčio ar mažo miestuko. Juk negalime pasirinkti vietos, kur gimstame, tad gimimo, gyvenamoji vieta neturėtų tapti ta determinante, kuri apsprendžia, koks menas mums turėtų būti prieinamas. Etno kultūra, mėgėjų menas tegul egzistuoja ir gyvuoja, bet profesionalus menas skatina mus mąstyti plačiai, stimuliuoja mūsų kritinio mąstymo ir matymo gebėjimus, formuoja atviresnį požiūrį į pasaulį ir jo įvairovę. Galų gale, savo profesionalia kūryba auginame ateities visuomenę, kuri yra dinamiška, nuolat besikeičianti. Taip pat nežinome – gal tame mažame miestelyje auga būsimas didis meno profesionalas, kurį savo kūryba galime motyvuoti, užvesti ant kūrybinio kelio.

- Šiame spektaklyje jungiate šokį ir cirką, akrobatiką. Čia atsitiktinis sutapimas ar sąmoningas pasirinkimas? Ką manai apie šokio ir kai kurių cirko žanrų, tos pat akrobatikos, artėjimą vieną prie kito?
- Tai buvo sąmoningas sprendimas, nes kaip trupė taip pat stengiamės tobulėti, įtraukti į savo kūrybą platesnį požiūrį į savo profesiją, neužsidaryti. Norime pasiekti platesnį žiūrovų spektrą. Žanrų artėjimas vienas prie kito vyksta labai intensyviai. Šiuolaikiniame teatre neretai darosi sunku tiksliai identifikuoti matomo darbo žanrą. Tai, manau, atveria platesnius horizontus kūrėjams, neleidžia užsikonservuoti, o byloja apie galimybę nuolatiniam tobulėjimui, atradimams. Kas liečia šokį ir cirką – žavu matyti šiuos du žanrus artėjančius vienas prie kito. Tik kartais pradedu pastebėti, kad atsiranda pavojus šokti triukais, bet ne turiniu.
- Visagine jau buvai prieš porą metų. Kokie Tavo prisiminimai iš jo, kokį vaizdą apie jį esi susidaręs?
- Man Visaginas asocijuojasi su tolima kelione iš Kauno. Gaila, kad nėra patogesnio greitesnio būdo, kaip kad traukinys, pasiekti šį miestą. Manau, tai tos pačios problemos didmiestis-regionas pavyzdys. Norėčiau atvykti čia dažniau. Visaginas ir jo apylinkės – ežerų kraštas, miškai! Tai lengvai galėtų būti dar vienas kurortas! O žinant, kad čia vyksta vis daugiau šiuolaikinio meno renginių, tai galėtų būti tobula kombinacija – poilsis ir galimybė patirti šiuolaikinį meną.

Bilietai į spektaklį: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/teatras

Nuotraukos: Martynas Plepys

Visagino kultūros centro informacija