Švenčioniškiai apie pasitikėjimą informavimo priemonėmis ir karą Ukrainoje

Visvaldas KULAKAUSKAS

Per nepriklausomybės trisdešimtmetį jau pripratome Lietuvos ir pasaulio naujienas gauti iš įvairių informacijos šaltinių. Tik ar visais jais galima pasitikėti? Ar tikrai viskas, kas skelbiama, yra tiesa ir kaip atskirti melagienas? „Ignalinos dienos“ žurnalistai lankėsi Švenčionių krašte ir domėjosi, kokias informavimo priemones naudoja šio pasienio rajono gyventojai. Taip pat klausta, ką žmonės mano apie karą Ukrainoje.

Ronaldas
Informaciją daugiausia seku internete, o karu Ukrainoje nelabai domiuosi – mes gyvenam savo gyvenimą, tegul jie gyvena savo. Aš daugiau domiuosi Lietuvos naujienomis. O rusai per silpni pas mus lįsti. Nors manau, kad vyresnio amžiaus gyventojai 90 proc. palaiko Rusijos pusę, jaunesni – sąmoningesni. Kai buvo tas pabėgėlių bumas, mes nė karto jų čia (Jančiūnuose – aut. past.) nematėm.

Antanas
Daugiausia žiūriu televiziją. Žiūriu ir baltarusiškus kanalus. Šiuo metu kaip tik žiūriu serialą „Держись за облака“ („Laikykis už debesų“ – aut. past.). Žinias žiūriu ir lietuviškas, ir baltarusiškas, ir rusiškas. Kaltinu daugiau rusus – jie užpuolė Ukrainą. Rusų informacijos nepriimu. Jie sako, kad tai ukrainiečiai juos puola, bombarduoja neva Rusijai priklausančias žemes. Anksčiau su baltarusiais bendraudavom, į šokius Lentupyje (Baltarusija – aut. past.) važiuodavom. Ir žmoną tarnaudamas armijoje parsivežiau iš Baranovičių (Batarusija – aut. past.). Tada baltarusiai labiau į Lietuvą važiuodavo, dirbo „Žeimenos“ siuvimo fabrike – dviem lazais atveždavo moteris. Bet Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viskas pasibaigė. Jaučiuosi saugiai – kariuomenė vietoj, pasieniečiai saugo mus (juokėsi). Pusė kilometro nuo sienos yra pasienio zona. Gauni leidimą ir gali laisvai vaikščioti.

Rokas
Dabar pradėjau nieko nebežiūrėti ir nebeklausyti, nes visi sako ir rašo skirtingai: laikraščiai, socialiniai tinklai... Kadangi dirbame su Ukrainos fondais, tai iš Ukrainos gauname daug tikslesnės ir įdomesnės informacijos nei mūsuose parašyta. Pavyzdžiui, aš labiau tikiu nuotrauka, atsiųsta iš Ukrainos, nei mūsiškių sukurtais feikais... Nežiūriu rusiškų, baltarusiškų kanalų. Niekada nežiūrėjau. Man neįdomu. Kai karas prasidėjo, nagrinėjom kiekvieną niuansą, sekėm kiekvieną žingsnį, dirbom, krovėm, vežėm... Iš pradžių padėjom labai daug: atidavėm neperšaunamas liemenes, šalmus, racijas. Viską atidavėm.
Man gaila vaikų, man gaila šeimų, man gaila griaunamos šalies. Gal ir nereikėtų to sakyti, tačiau kaip padedantieji, mes pamatėme ukrainiečius iš kitos pusės. Kai naglumas perlipa viską, tada susidarai atitinkamą nuomonę. Mus dukart išnaudojo ir mes nenorime, kad taip atsitiktų trečią kartą. Nėra blogų žmonių, nes ir Ukrainoje, ir Rusijoje, ir Baltarusijoje turime draugų ir visų nuomonės yra skirtingos. Sakau, situacija nėra adekvati. Jei žiūrėsi rusiškus kanalus, būsi už Rusiją, jei ukrainietiškus – už Ukrainą, jei baltarusiškus – už Baltarusiją. Aišku, Rusija yra agresorė, rusams propaganda praplautos smegenys. Jei dabar man sakytų krautis daiktus ir eiti kariauti... Taip, už savo šalį eičiau, bet jei matai, kad tai neteisinga... O rusai bijo: arba juos pasodins, arba nušaus. Žmonės eina iš baimės.
Jaučiuosi saugiai. Pasitikiu kariuomene, buvau savanoriu, dabar esu šaulys. Be to, aš turiu ginklų, šeimą išsiųsiu, o pats liksiu. Nieko nebijau. Jūs negirdėjote, kaip jie Baltarusijoje ten ruošėsi – per apmokymus žemė šaudykloje (šaudymo centre „Ehunt“ – aut. past.) drebėjo! Aišku, norisi kad viskas baigtųsi, nes dažnai važiuodavom į Kijevą, Odesą, Lvovą. Turime Ukrainoje daug draugų, pažįstamų. Puiki, nuostabi šalis. Tik dabar tas karas užgožia viską, propaganda mus visus pajungia, o juk turim šeimas, reikia dėmesio ir vaikams, ir žmonai, taip pat nereikia pamiršti, kad negalime apleisti ir darbų. Prisidedam, kuo galim. Tikimės greitesnės karo Ukrainoje pabaigos.

Miglė
Daugiausia žiūriu lietuvišką televiziją, baltarusiškų, rusiškų kanalų neieškau. Kartais žinių paieškau internete. Dėl televizijos patikimumo negaliu pasakyti, bet ten gauti informaciją yra paprasčiausia.
Putinui (į Ukrainą – aut. past.) lįsti nereikėjo. Mūsų neliečia – man gerai. Žinoma, baimės kažkiek yra, bet, manau, tas konfliktas pasibaigs tarp jų. Žinias apie karą sekiau, domėjausi tik iš pradžių, kol tai buvo sensacija, o dabar – tiesiog pabodusi naujiena ir tiek. Žinoma, norėtųsi, kad tas konfliktas greičiau baigtųsi. Gaila mamų, vaikų, kuriems teko kraustytis iš savo namų. Esu iš Švenčionėlių – ir pas mus yra pabėgėlių šeimų. Pati pagalvoju, jei man tokia situacija tektų – nebūtų malonu į svetimą šalį važiuoti. Ir dar su vaikais.

Agnė ir Vilma
Skaitom laikraščius, pirmenybę teikiam rajoniniams. Žiūrim lietuvišką televiziją, o baltarusiškos, rusiškos – ne. Ir ne todėl, kad tai būtų nusistatymas, tiesiog tiesos nesužinosim – vieni gina savo pusę, kiti – savo. Kam kvaršint sau galvą? Žinias žiūrime dėl naujienų Lietuvoje, užsienyje. Turim giminaičių Zaporižėje (Ukraina – aut. past.), iš jų sužinome, kas iš tikrųjų vyksta. Jie tiesiogiai perduoda ir vaizdus. Juos parodo ir atvykusieji. Mes ne už karą, net ir mūsų giminaičiams jis buvo netikėtas. Donbasas (Ukraina – aut. past.) gerokai toliau ir niekas netikėjo, kad viskas ateis iki Zaporižės.

Dionizas
Žinias stebiu ir per televiziją, ir internete, ir per radiją klausausi. Aš išvis nesuprantu, ką tas Putinas daro – maniau, kad jis protingesnis žmogus. Per jutūbą buvau suradęs jo kalbą, kad Ukrainą 1917 metais sukūrė Leninas. Dieve tu mano, pagalvojau, gal žmogui su galva negerai?! Šis karas yra didelė bėda. Aš seniai draugams sakiau, jei jis tikras oficierius, kokiu save laiko, tai turėjo nusišauti. Tai būtų teisinga. Ypač po to, kai jis nieko nesugebėjo. Aš pats tarnavau sovietiniame laivyne ir man nesuprantama, kaip laivyno flagmaną „Maskva“ taip paprastai numušė. O paskui rodo, kad parade šio kreiserio jūreiviai stovi su visiškai nauja uniforma! Visiška nesąmonė! Tikras melas! Žinoma, gal propaganda yra ir iš kitos pusės. Be to neapsieisi. Man labai patinka, kaip Arvydas Anušauskas kalba apie politiką. Tai žmogus, kuris šioje vyriausybėje tikrai savo vietoje – ramus, nekelia jokios panikos. Tiesiog reikia žinoti, kada ką padaryti.

Elena
Klausau žinias, bet tik apie Lietuvą. Mane labiau domina tik Lietuva – pas mus irgi užtenka netvarkos. Į didžiąją politiką aš nesikišu – ten tegul politikuoja politikai.
Apie karą aš patylėsiu ir nieko nesakysiu. Tik tiek, kad Ukraina per „Euroviziją“ mums nė vieno balso nedavė. Ir viskas tuo pasakyta. Jauni vyrai, dvidešimtmečiai, atvažiavo pas mus į Švenčionėlius. Jie turi kariauti, tai juk jų tėvynė, o jie sėdi buvusiuose gimnazijos pastatuose. Ir jų privažiuos tikrai daug.

Vilija
Aš iš Pabradės, pas mus nelegalų pilna, tad informacija ateina kiekvieną dieną. Žmonės ir iš Ukrainos gyvena, ir iš kitų šalių. Nepasakyčiau, kad oficialiai skelbiama informacija atitinka tai, ką pasakoja pabėgėliai. Pas pažįstamą dirba vyras ukrainietis, kurio šeima likusi Ukrainoje. Tame miestelyje, kuriame jie gyvena, viskas tvarkoje, karo nėra, visi dirba, pinigus uždirba, priešingai, kaip kad kai kur verkiama, kad nėra pinigų... Kartais akivaizdu, kad ukrainiečiai naudojasi padėtimi: ateina ir prašo pinigų, nors važinėja prabangiomis mašinomis. Mūsų vaikams duoda 92 eurų mokinio krepšelį, o pabėgėliams – 192 eurus. Ir jie už tuos pinigus negali savo vaikams nupirkti sąsiuvinių ir kitų reikmenų? Pašalpą gauna daugiau nei po tris šimtus eurų. Jei jau pabėgot, kodėl neieškot darbo? Sėdėti iš valstybinių pašalpų? Tai jau atsiprašau. Tokie čia ir pabėgėliai! Geresnio gyvenimo ieškosi, siekdami naudos iš mūsų. Nesakau, karas vyksta, kažkur tikrai blogai, žmonės bėga iš miestų, bet kiti tiesiog naudojasi ta padėtim. O informaciją kiekvienas pateikia savaip. Jiems naudinga. Lietuva dėl ukrainiečių pabėgėlių irgi gauna paramos iš Europos Sąjungos. Viskas susiję.

Rasa
Informaciją gaunu iš feisbuko, iš televizijos, būtinai iš LRT. „Ignalinos dieną“ paskaitau, kai būnu kavinėje. Taip pat internete skaitau „Lietuvos ryto“, „15min“, „Delfi“ portalų naujausius straipsnius. Aš tiesiog noriu žinoti informaciją, kas vyksta šalia manęs.
Domiuosi karu Ukrainoje. Dažniausiai žiūriu LRT ir TV3 žinias, taip pat skaitau „Lietuvos rytą“ ir „15min“. Manau, kad šie šaltiniai pateikia patikimą informaciją. Tenka pabendrauti ir su ukrainiečių pabėgėliais, apgyvendintais savivaldybės skirtuose būstuose. Jų pateikiamos žinios sutampa su tuo, ką pateikia žiniasklaida.

Sergejus
Informaciją renkuosi internete. Žinių nežiūriu: propaganda ir ten, ir ten. Apie karą informaciją atsirenku, nes labai daug feiko. Žiūriu ir lietuviškai, ir rusiškai.
Mano nuomone ne karas, o derybos viską išspręstų. Suprantu, kad Ukrainoje kenčia žmonės, bet reikia derėtis, iš karo nieko gero nebūna. Vieni kitiems turi nusileisti, kažką padaryti. Vyriausybės turi derėtis.

Andrejus
Informaciją gaunu ir iš lietuviškų, ir iš rusiškų informacinių šaltinių. Turiu giminių ir Ukrainoje, ir Rusijoje, ir Anglijoje, ir Vokietijoje. Visur. Tad visada galiu paskambinti ir sužinoti, kaip yra iš tikrųjų. Jie tiksliau pasako nei žiniasklaida. Pavyzdžiui, Rusijos valdžia nuslėpė aukų savo pusėje skaičių. Rusijoje žmonės viską žino apie karą. Nuomonės įvairios: vieni mano, kad kam tas karas išvis reikalingas – buvo galima susitarti, kiti sakė, kad karui nebuvo tinkamai pasiruošta. Yra ir žmonių, kurie kaltina dėl karo Putiną. Mano aplinkoje čia, Lietuvoje, kiekvienas turi savo nuomonę, bet mes stengiamės apie tai nekalbėti. Mano nuomone, dėl visko reikėjo susitarti be karo.

Jurgitos Ulkienės nuotr.