Aleksandras Matonis – kovoje su informaciniu karu padės tik stiprios asmenybės ir pagarba savo valstybei
Tebevykstant karui Ukrainoje ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje vyksta ir kitas – informacinis karas, gal ne toks žiaurus, bet ne mažiau pavojingas. Televizijos žurnalistas, redaktorius, diplomatas Aleksandras Matonis teigia, jog kariaujant šį karą galima manipuliuoti žmonėmis net ir per atstumą, pakeisti jų požiūrį ir nuomonę į daugelį manipuliatoriams svarbių dalykų, sudrebinti bet kurios valstybės pamatus ir net kelti grėsmę jos suverenitetui. Apie tai, kas yra propaganda bei informacinis karas, kaip jį atpažinti bei jo išvengti, kalbamės su A. Matoniu.
Pirmiausia išsiaiškinkime, kas yra propaganda.
Dabartinėje visuomenėje propaganda yra neatsiejama totalitarinių valstybių poveikio savo ir kitų šalių piliečiams dalis. Sunku įsivaizduoti, kad tokios valstybės kaip Rusija, Kinija, Baltarusija būtų pasiekusios savo režimo sustiprėjimą, nesinaudodamos propagandos principais, įrankiais ir tikslais.
Propaganda nėra visuomenės informavimas, tiesos sakymas, valstybės politikos nušvietimas. Propaganda savyje slepia tam tikrą melo, manipuliacijos dalį, siekiant paveikti kitų sąmonę, suklaidinti, įvilioti melagienomis arba įbauginti.
Kas yra informacinis karas?
Informacinis karas yra vykstantis procesas, kuris pirmiausia apima platesnius informacinius kanalus ir informacijos pateikimo būdus. Kita vertus, tai yra nebe vien informacijos skleidimo technologijų, bet ir poveikio technologijų pritaikymas. Geras psichologijos ir minios psichologijos išmanymas, gebėjimas manipuliuoti žmonėmis, jų mąstymo silpnybių žinojimas padeda skleisti propagandą.
Bet koks totalitarinis režimas, kad ir kaip jis prasidėtų, prieina prie labai žiaurių represijų, priešingos nuomonės naikinimo. Jeigu pažiūrėsime į Vladimiro Putino iškilimą 2000-aisiais, jo režimas taip pat perėjo kelis etapus, kol pasiekė dabartinį lygį, kai absoliuti didžioji dauguma tautos yra patenkinta, maitinama melagienomis, lengvabūdiško turinio laidomis. Visuomenei sudaryta galimybė gyventi, dirbti, naudotis uždirbtu turtu, tačiau nekelti tam tikrų klausimų ir nekritiškai žiūrėti į aplinką, į vadovybę.
Prie ko tai privedė? Pagaliau V. Putinas priverstas sulaužyti savo kontraktą su zombių visuomene ir prievarta siųsti jos narius į beviltišką karą.
Iš tiesų, informacinis karas vyksta ir Lietuvoje, o rusiškos melagienos vienais ar kitais būdais pasiekia ir Lietuvos gyventojus. Ar pritariate šiam teiginiui?
Poveikis mūsų valstybei prasidėjo nuo pat pirmos dienos, kai ji paskelbė savo nepriklausomybę. Iš pradžių poveikio priemonės buvo ribotos, nes žmonės buvo sąmoningi. Lietuvoje atsirado nepriklausoma žiniasklaida, pirmieji laikraščiai, užėmę aktyvią pilietinę poziciją ir informavę apie viską. Tai buvo sąmoningumo, kritinio mąstymo, pilietiškumo suklestėjimas. Laikui bėgant, didėjant saugumo jausmui, žmonės linkę susilpninti sau keliamus kritinio mąstymo reikalavimus
XX a. 10-ojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje atsirado kabelinė televizija, o su ja – daugybė televizijos kanalų. Didžioji dauguma lietuvių tuo metu nemokėjo kitų užsienio kalbų, todėl pagrindiniai žiūrimi kanalai, suprantama, buvo rusų kalba. Su tomis pramogomis atėjo ir tam tikros Rusijos poveikio priemonės, ypač sustiprintos atėjus į valdžią V. Putinui.
Kaip galima išlaikyti žmones savo įtakos zonoje? Pirmiausia per mentaliteto ir intelekto žaidimus, dirbtinai sukurtą įsivaizdavimą, kad Lietuva ar Baltijos šalys neva yra dalis didžiulės sovietinės šeimos. V. Putinas laiko Sovietų Sąjungos žlugimą viena didžiausių praeito šimtmečio nelaimių. Jis nėra komunistas, jis – šovinistas, imperialistas, iki šiol matantis didelę Rusiją, po savimi pavergusią kitas tautas. Būtent jo politika gerai atsispindėjo ir taikant ją Baltijos šalims.
Kažkuriuo metu analitikai paskaičiavo, kad Maskvos propaganda kas dieną pasiekdavo iki 0,5 mln. Lietuvos gyventojų vien tik per kabelinius kanalus, televiziją, žinias, pramogines ir kitokio turinio laidas. Ką tai reiškia? Kasdien buvo pasiekiama ir manipuliuojama dvigubai tiek žmonių, kiek reikia Seimo rinkimuose suformuoti parlamentinę daugumą mūsų šalyje.
Žinoma, tam buvo taikoma daugybė įvairių poveikio technologijų – manipuliavimas, melas. Būtent tada atsirado nemažai problemų, su kuriomis mūsų valstybei prireikė nemažai laiko susitvarkyti.
Ir tiktai tokie įvykiai, kaip įsiveržimas į Sakartvelą 2008 metais, prasidėjusi agresija prieš Ukrainą 2014 metais, Krymo okupacija ir aneksija, nesibaigiantys iššūkiai Donecko ir Luhansko srityse, nuo šių metų vasario 24 dienos vykstantis karas Ukrainoje, privertė susimąstyti.
Dalis mūsų ilgą laiką žiūrėjo į tai ramiai, nekeldami tam tikrų klausimų. Aš nekalbu apie sąmoningą visuomenės dalį. Ne tik mes, bet ir Vakarų valstybės ilgai to nesuprato, nepripažino, kaip Rusijos imperializmo, keliančio grėsmę visai Europai.
Ir tik tada, kai pasinaudojant technologijomis bei socialiniais tinklais buvo padarytas arba bandomas daryti poveikis rinkimų baigčiai Vakarų Europoje ar net tokioms valstybėms kaip JAV, buvo susimąstyta apie tai, kokią žalą visuomenei, pilietiškumui daro Rusijos finansuojama dezinformacijos imperija, ir su tuo pradėta lėtai kovoti.
Tik dabar mes matome situaciją, kai daugelyje Vakarų Europos valstybių uždaryti visi Rusijos poveikio kanalai, socialiniai tinklai uždraudė įvairias paskyras, susijusias su informaciniais kanalais iš Rusijos. Socialiniai tinklai kovoja su troliais, botais, fiktyviomis paskyromis, skleidžiančiomis Rusijos propagandą Ukrainos ir kitais klausimais. Jos uždarinėjamos netgi ne šiaip šimtais, tūkstančiais, o milijonais. Brandumas ir supratimas ateina per labai ilgą laiką ir labai didelę kainą.
Manyčiau, kad sąmoningas ir kritiškas žmogus, net ir žiūrėdamas propagandinę informaciją, turėtų suprasti, kad tai yra propaganda arba melagiena. Patarkite, kaip atpažinti, identifikuoti, kad informacija yra netikra, melaginga, kad ja bandoma daryti įtaką?
Ne vienerius metus skaičiau viešas paskaitas įvairioms žmonių grupėms apie tai, kaip atpažinti propagandą, melagienas ir kaip į tai reaguoti. Visuomet sakydavau: atsakymo ant lėkštutės niekas nepateiks. Žmogaus gebėjimas atsispirti bei būti savarankiškam priklauso nuo žmogaus gebėjimo užduoti klausimus, kritiškai mąstyti, abejoti tuo, ką jis girdi.
Aš vienodai blogai vertinu aklą vienos ar kitos pozicijos rėmimą neužduodant klausimų, nemąstant apie tai. Mano pagrindinis akcentas – reikia šviestis ir mąstyti. Viskas priklauso nuo žmogaus vidinės sandaros, jo įsitikinimų, išsirinkto gyvenimo kelio.
Pagrindinis propagandos tikslas yra priversti žmogų suabejoti tuo, ką jis tikėjo esant teisingu. Rusiška propaganda bando priversti suabejoti tomis vertybėmis, kurios mūsų pasąmonėje ar sąmonėje vis dar formuojasi. Sovietinės vertybės sugriuvo, mūsų tikėjimas komunistiniais ar kitais idealais žlugo, o naujoms vertybėms susiformuoti reikia tam tikro laiko.
Propagandos technologija užfiksuoja, kad mes patiriame santvarkos virsmus, kad nesame užtikrinti dėl savo rytojaus, arba, kad kartu su demokratija visuomenėse ateina ir negatyvūs dalykai, tarkim, padidėja nusikalstamumas, nedarbas, atsiranda narkomanija, kyla kainos ir t. t. Tai kelia mums tam tikrą vidinį nepasitikėjimą savimi, valstybe, tuo, kaip veikia išrinktos valdžios institucijos.
Visa didžiulė suma veiksnių, susijusių su mūsų valstybės sąranga, demokratijos, laisvos rinkos principais, tampa priešų propagandos taikiniu. Tuomet abejojama tam tikromis vertybėmis, žmogaus teise pasirinkti, tuo, su kuo bendraujama, už ką balsuojama. Ir tai labai dėkinga plotmė žmogui, jei jis nekritiškai mąsto, įpiršti kažkokią kitą mintį.
Manau, pagrindinis atsakymas, kaip apsisaugoti nuo melagienų, yra užduoti sau klausimą, tikrinti informaciją. Žmogui, kuris moka daugiau nei vieną užsienio kalbą, geriausia ne rusų, reikia bandyti ieškoti atsakymų kituose šaltiniuose, vėlgi, tikrinant juos, vertinant, kiek jie yra patikimi. Tai sudėtinga užduotis veikliam, užimtam šių laikų žmogui. Kita vertus, kuo daugiau žmogus šviečiasi, keliauja po pasaulį, kuo dažniau išlenda iš savo kiauto, tuo labiau jis tampa atsparesnis, gebantis atskirti teisybę nuo neteisybės.
Mūsų valstybės institucijos jau ėmėsi priemonių mažinti Rusijos poveikio priemones ir stabdyti informacinį karą Lietuvoje, pavyzdžiui, uždraudė Rusijos kanalų rodymą. Ko mes kiekvienas galėtume imtis, kad sustabdytume propagandos ir melagienų sklidimą?
Nuo paprasčiausio apsisprendimo nebūti agentūromis „Viena bobutė sakė“, neplatinti gandų, pagalvoti, ką kalbame, padaryti teisingus asmeninius pasirinkimus, domėtis ateinančiais rinkimais, galvoti, už ką balsuosime. Reikia vertinti kandidatus ne pagal jų iškalbą ar išvaizdą, o pagal tai, ką jie gali pasiūlyti.
Nuspręsti, kaip mes dirbame – ar sąžiningai sumokame visus mokesčius ir remiame savo valstybę, ar bandome kažką nuvogti, nuslėpti ir taip toliau palaikome tą sistemą, nuo kurios bandome nutolti jau 30 metų.
Pagaliau, labai svarbu identifikuoti savo vertybes – kas man svarbu kaip žmogui, piliečiui, ko negaliu sau leisti, į kokius kompromisus su sąžine nesileisčiau. Atrodytų, kalbu apie bendro pobūdžio dalykus, kurie mums kasdieniniame gyvenime gali atrodyti neaktualūs, bet viskas nuo to ir prasideda.
Kai žmogus stipriai stovės ant savo kojų kaip asmenybė, jam poveikio negalės padaryti nei papirktas politikas, nei „makaronų“ srautą siūlanti televizija ar interneto kanalas. Viskas prasideda nuo to.
Sudėliokime taškus ant „i“. Kas svarbiausia atsispiriant prieš informacinį karą?
Dalykai, kuriuos minėjau – tapatumas ir žmogaus gebėjimas atsistoti ant savo kojų, kritiškai vertinti šaltinius, skaityti ir vertinti informaciją – yra labai svarbūs.
Taip pat turime gerbti mūsų valstybės sąrangos principus, būti pilietiškiems, garsiai sakyti tai, kas mums nepriimtina. Įvairūs mitingai, maršai, kad ir kaip kažkam nepatiktų, yra pilietinė išraiška. Jeigu to nebus, mes būsime arčiau to tikslo, kurio siekia Kremliaus, Baltarusijos režimas – valdomos visuomenės, neturinčios savo nuomonės.
Jausti savo, kaip valstybės piliečio tapatumą, žinoti ir gerbti tautos bei valstybės istoriją. Jeigu žinosime, kas yra mūsų valstybė, kokia jos istorija, mums niekas niekada neįrodys, kad kuri nors mūsų šalies dalis gali būti prasimanytas darinys, kuris galėtų gyventi kitaip.
Dėkoju už pokalbį.
Jurgita ULKIENĖ
„PASIENIO LIETUVIŲ IR TAUTINIŲ MAŽUMŲ SAVIMONĖS STIPRINIMAS“
