Darius Antanaitis: „Vasario 24-oji – tai absurdo data, nepavaldi karinei logikai ir perspektyvai“
Daiva ČEPĖNIENĖ
Ukrainos karas su Rusija tęsiasi jau devynis mėnesius. Besiklostanti situacija pasaulio rinkoje paveikė energijos ir produktų rinkas, o tai lėmė kylančias kainas, augančią infliaciją ir panašiai. Apie Rusijos karo Ukrainoje politiką ir strategiją kalbėjomės su ginkluotės bei karybos ekspertu, Lietuvos kariuomenės atsargos majoru Dariumi Antanaičiu.
Kada iš tiesų prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą ir kokios jo priežastys?
Karas Ukrainoje prasidėjo 2014 metais, tuomet, kai Ukrainos žmonės išreiškė savo valią tapti Europos Sąjungos (toliau – ES) nariais, kai ukrainiečiai pasirinko laisvės kelią, tai yra – euroatlantinės integracijos kelią. Tikėtina, kad tuo metu Rusijos vyriausybė pajuto grėsmę ir baimę, kad Ukraina gali išsivaduoti iš jos gniaužtų ir nebebūti Rusijos marionete.
Tuomet buvo priimtas sprendimas aneksuoti Krymą ir sukurti Ukrainai tokias sąlygas, kad ji netgi teoriškai negalėtų įstoti į ES ir NATO. Valstybė, kuri yra įsitraukusi į teritorinius disputus ar kurioje vyksta aktyvūs koviniai veiksmai, negali būti priimta į NATO. Norint tokią valstybę priimti į ES taip pat kyla dideli iššūkiai. Visa tai ir buvo pasiekta pradėjus kovinius veiksmus Ukrainos rytuose.
Šių metų vasario 24-oji yra absurdo data, nepavaldi nei karinei logikai, nei perspektyvai. Priežasčių pradėti karą nebuvo, nes jokie drastiški pasikeitimai Ukrainos politikoje ar karinėje srityje nevyko. Be to, karai neprasideda žiemą arba prieš pavasarį, kai patys blogiausi keliai ir panašiai.
Kokių tikslų siekdama Rusija pradėjo karinę operaciją Ukrainoje?
Rusija karą pradėjo dėl to, kad pasiektų savo ilgalaikius tikslus Kryme – suformuotų sausumos kelią per Donecko ir Luhansko administracines apskritis, užtikrintų elektros energijos iš Zaporižės elektrinės ir vandens tiekimą iš Chersono srities į Krymą.
Kaip minėjote, Zaporižės atominė elektrinė itin svarbus objektas Rusijos karinėms pajėgoms, tad ji tapo aktyvia karo zona. Be to, Rusija grasina panaudoti atominį ginklą. Ar realu tikėtis, kad šie grasinimai gali būti įvykdyti?
Rusai sieks savo tikslų bet kokia kaina, kitu atveju jų valstybė sugrius. Prisiminkime, kas buvo, kai Krymas buvo aneksuotas – visa visuomeninė kultūra buvo pagrįsta Krymo aneksija. Manau, kad rusai tiesiog neturi kitos išeities, tik išnaudoti visas priemones.
Branduolinių jėgainių bombardavimas yra grasinimas, taip pat galima manyti, kad tuo pačiu tai ir netvarkos Rusijos kariuomenėje padarinys. Iš istorijos žinome, kad iš Rusijos galima tikėtis visko – genocido, civilių žmonių kankinimų ir panašiai. Todėl atmesti Rusijos branduolinio ginklo panaudojimo tikimybę būtų naivu.
Branduolinio ginklo panaudojimas yra įtrauktas į Rusijos karinę doktriną – jis gali būti panaudotas tada, kai kyla grėsmė Rusijos teritorijai ir jos integralumui. Kadangi rusai Krymą laiko sava teritorija, tikėtina, kad grasinimai gali būti įvykdyti.
Sunku suprasti rusų karinę logiką, bet branduolinis ginklas naudojamas tam, kad priešininkas, gavęs smūgį, negalėtų tęsti ar įgyvendinti savo tikslų, todėl branduolinio ginklo taikiniu gali tapti Ukrainos sostinė – smūgis Kijevui paralyžiuotų arba sunaikintų vyriausybės darbą.
Rusijoje paskelbta dalinė mobilizacija. Kokie užmojai slepiasi po šiuo sprendimu? Ar galima teigti, kad paskelbus dalinę mobilizaciją Rusijoje prasidėjo naujas karo etapas?
Rusijoje paskelbta dalinė mobilizacija nėra naujas karo etapas. Rusijos karinės pajėgos per šį laiką prarado daug žmogiškųjų resursų Ukrainoje. Mano nuomone, Rusija, mobilizuodama piliečius, tiesiog bando atstatyti prarastus karinius pajėgumus.
Apžvelkite Rusijos ir Ukrainos ginkluotę ir karinį pasirengimą. Kurios pusės ginkluotė yra pranašesnė ir kodėl?
Karo pradžioje ginkluotė buvo panaši abiejose pusėse, tik rusai turėjo jos gerokai daugiau, ypač amunicijos. Kare ne tiek svarbu, kiek turima vamzdžių, svarbiau, kiek yra šaudmenų. Kariaujant karinė sėkmė pasisuko į Ukrainos pusę, mat ukrainiečiai pradėjo sulaukti pastiprinimo vakarietiška ginkluote, kuri yra efektyvesnė. Ją naudojant išeikvojama mažiau šaudmenų, kovos veiksmuose reikia mažesnio kiekio žmogiškųjų resursų ir ginklų sistemų, tačiau rezultatas būna gerokai efektyvesnis.
Rusai kare naudoja senus sovietinius tankus, raketas, lėktuvus. Rusijoje po Sovietų Sąjungos subyrėjimo nebuvo sukurta nė vieno ginklo, kuris būtų paremtas Rusijos federacijos mokslininkų tyrimais. Netgi dalis šioje šalyje gaminamų visureigių tėra itališko IVECO-LMV kopijos, taip pat raketos, tokios kaip „Cirkonis“, kurios yra praeito amžiaus vidurio vizija. Nuo to laiko Rusija nesukūrė nė vieno savo karinės pramonės produkto.
Socialinėje erdvėje sklando informacija, kad galbūt Rusijai ginkluotę tiekia Kinija. Ar šia informacija galima tikėti ir kiek ji yra pagrįsta faktais?
Yra patvirtinta, kad Rusija gavo bepiločius dronus iš Irano, tačiau informacija, kad iš Kinijos ar iš Šiaurės Korėjos agresorė būtų gavusi ginklų, nėra patvirtinta. Socialinėje erdvėje skelbiamuose vaizdo įrašuose demonstruojamos minos su hieroglifais. Tačiau teigti, kad tai yra ginkluotės tiekimas, sudėtinga. Greičiausia, ta amunicija galėjo būti palikta po kinų karių mokymų, vykusių Rusijos teritorijoje.
Ką manote apie Rusijos taktiką šiame kare? Kodėl agresorė nesilaiko jokių tarptautinės teisės nuostatų, o karo veiksmai peraugo į genocidą?
Mano nuomone, agresorė tikėjosi iki gegužės 9 dienos užimti visą Ukrainą ir vylėsi, kad ukrainiečiai juos priims su džiaugsmu. Tačiau aš negaliu pasakyti, ką galvojo Rusija, imdamasi tokių veiksmų. Vladimiro Putino pasakyta kalba apie denacifikaciją ir demilitarizaciją reiškė teisėtos Ukrainos valdžios nuvertimą ir savo marionetinės valdžios paskyrimą. Demilitarizavimas – tai visiškas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sugriovimas tam, kad ir ateityje ukrainiečiai negalėtų gintis, net jei ir vėliau Ukraina taptų laisva valstybe su teisėta vyriausybe.
Rusija ir visas likęs civilizuotas pasaulis – tai dvi skirtingos visatos. Niekada nė viename ginkluotame konflikte, pradedant nuo carinės Rusijos laikų ir baigiant šia akimirka, rusai nesilaikė jokios karo teisės. Todėl tikėtis iš Rusijos civilizuotų veiksmų būtų tiesiog naivu.
Ar galima tikėtis, kad Rusija atsakys už žiaurius karo nusikaltimus, be perstojo augančias masines civilių kapavietes Ukrainoje ir kitus brutalius karo veiksmus?
Tikėtis reikia. Bet ar jie atsakė už praeities įvykius – gulagus, žudynes, genocidą? Todėl pasitikėti jų teisingumu, manau, neverta.
Kaip manote, kada baigsis karas tarp Rusijos ir Ukrainos ir kokią matote jo baigtį?
Visi karai vieną dieną baigiasi. Kas bus toliau, sunku pasakyti. Prisiminkim Antrąjį pasaulinį karą, po kurio prasidėjo ekonominė suirutė. Tačiau ekonomika yra reiškinys, turintis tendenciją atsigauti ir vėl pakilti. Taip bus ir po šio karo. Ukrainos atstatymui turės būti skirti milžiniški resursai. Kalbant apie saugumo situaciją, vienintelis šio karo privalumas yra tai, kad Europa suvokė, jog pasaulis toli gražu nėra rožinės spalvos ir kariuomenė skirta ne potvynių padariniams likviduoti ar humanitarinei pagalbai teikti. Kariuomenės tikslas yra ginti savo valstybės interesus.
Remiantis viešai skelbiamais pranešimais, mūsų kariuomenė ruošiasi ginti Lietuvos valstybės sąjungininkus ir gintis nuo Rusijos agresijos. Tačiau pasakyti, kad mes esame tam pasirengę, būtų neteisinga dėl vienos paprastos priežasties – mes tik prieš 30 metų pradėjome atkurti Lietuvos kariuomenę, ir toks laiko tarpas yra per trumpas, kad techniškai būtų įmanoma viskam pasirengti. Neturime nei stipraus laivyno, nei oro pajėgų, netgi sausumos pajėgos nėra visiškai suformuotos. Mums trūksta laiko, lėšų ir tiesiog supratimo apie karinių pajėgų poreikį bei būtinybę.
D. Antanaičio asmeninio archyvo nuotr.
D. Antanaitis - Darius Antanaitis teigė, kad rusai kare sieks savo tikslų bet kokia kaina
Platforma - Distanciniu būdu valdomas ginklų vikšrines platformas Ukrainos karinėms pajėgoms dovanojo Vakarų šalys
Sraigtasparnis - Bell AH-1Z Viper yra atakos sraigtasparnis, kurį valdo du ukrainiečių pilotai
