Daugiatautėje Švenčionių rajono savivaldybėje sutaria ir daug nuomonių
Jurgita ULKIENĖ
jurgita@ignalinosdiena.lt
Švenčionių rajono savivaldybė (toliau – Savivaldybė) ypatinga ne tik tuo, jog joje – net trys miesto statusą turinčios gyvenvietės, turinčios beveik vienodą gyventojų skaičių. Baltarusijos pasieniu nusidriekusioje Savivaldybėje gyvena ir labai daug kitataučių – rusų, lenkų, baltarusių ir kitų tautybių atstovų, kurių skaičius kai kur net viršija čia gyvenančių lietuvių skaičių. Su Savivaldybės meru Rimantu Klipčiumi kalbėjomės ne tik apie tai, ar draugiškai sugyvena įvairiomis kalbomis kalbantys ir skirtingomis pažiūromis pasižymintys gyventojai, bet ir apie jų pilietiškumą bei jo puoselėjimą.
Daugiatautė savivaldybė
Meras pabrėžė, kad Savivaldybė yra daugiatautė – čia gyvena maždaug 50 proc. lietuvių ir 50 proc. kitų tautybių gyventojų, daugiausia rusų, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių. Trijuose Savivaldybės miestuose skaičiai skiriasi – Švenčionyse gyvena apie 50 proc. lietuvių ir 50 proc. kitataučių, daugiausia rusų ir baltarusių, Pabradėje dominuoja lenkų tautinė mažuma, Švenčionėliai – lietuviškiausi.
R. Klipčius įsitikinęs, kad iš rytų Savivaldybės gyventojus pasiekianti propaganda ir melagingos žinios yra pakankamai gajos, bet situacija nuolat gerėja. „Ribojimai, kurie visai neseniai buvo įvesti dėl rusiškų ir baltarusiškų televizijų kanalų rodymo Lietuvoje situaciją dar šiek tiek pagerino, bet žmonės suranda būdų kaip žiūrėti televiziją iš rytų – jie yra išmanūs, žino, kas yra internetas, išmanioji televizija, – kalbėjo pašnekovas. – Tačiau situacija gerėja, ypač tarp jaunosios kartos atstovų. Matau, kad jaunimas yra sąmoningas, atsparesnis nei vyresnės kartos atstovai ir tikrina informaciją daugelyje informacijos šaltinių.“
Išskirtinis dėmesys stiprinant pilietiškumą
Mero įsitikinimu, valstybė galėtų daryti dar daugiau, kad visuomenė taptų pilietiškesnė. Būdai tam visai paprasti – teigiama įtaka ir asmeninis gerai visoje šalyje žinomų asmenų pavyzdys – garsenybių, muzikantų, sportininkų ir panašiai.
„Jei krepšinio rinktinės žaidėjai nemoka valstybės himno, kokį pavyzdį rodo ir kokį poveikį jie daro jaunimui? – retoriškai klausė pašnekovas. – Mano nuomone, galima pradėti nuo smulkių dalykų per pavyzdžius jaunajai kartai ir baigti valstybinėmis programomis, skirtomis stiprinti himno, herbo, valstybinių institucijų svarbą, pabrėžiant, kam jie reikalingi, kuo svarbūs mūsų valstybei ir jos piliečiams. Turėtume žmones labiau šviesti, aiškinti, kodėl jie turi būti pilietiški, o pradėti reikėtų nuo pačių mažiausių. Tai neturėtų būti palikta kažkokiai vienai institucijai – mokyklai ar namų aplinkai, turėtų būti taikomos kompleksinės priemonės. O Rytų Lietuvoje jos turėtų būti dar stipresnės ir veiksmingesnės.“
Tarp pramogų ir pilietiškumo
Mūsų šalyje gyvenantys žmonės, nesvarbu, kurioje jos dalyje jie būtų įsikūrę, pirmiausia yra Lietuvos ir Europos Sąjungos piliečiai. Todėl, R. Klipčiaus teigimu, juos būtina supažindinti su istoriniais faktais, įteigti, jog būtina dalyvauti rinkimuose ir išreikšti savo valią, nes sprendimų priėmimas demokratinėje mūsų valstybėje nėra vien valdančiųjų prerogatyva, kaip, pavyzdžiui, sovietų laikais. Kiekvienas pilietis, augęs laisvoje ir pilietinėje valstybėje, yra sprendimų priėmėjas, viskas priklauso tik nuo jo paties.
„Pastebiu, kad jaunoji auganti karta atsparesnė išorės poveikiui, – savo pastebėjimus dėstė Savivaldybės meras. – Ko iš jų pasigendu? Matau, kad jie ne visada supranta, kodėl verta minėti vieną ar kitą įsimintiną dieną. Paprastas pavyzdys – vasario 14 ir vasario 16 diena. Jeigu jaunuolių paklaustume, kuri iš jų yra jiems svarbesnė, turbūt didžioji dauguma pasirinktų Valentino dieną.“
Mūsų visuomenė, svarstė pašnekovas, turėtų bręsti ir pamažu atsirinkti patriotiškumo svarbą, reikšmę ir įgyti supratimą, kam reikalingos istorinės datos – juk tai ne šiaip nedarbo diena, kai galima neiti į mokyklą ar darbą. Ji skirta švęsti, dalyvauti įvairiuose renginiuose, paminėti mūsų valstybei svarbius įvykius.
Svajonės apie sovietinę santvarką
Meras neneigė, jog daugiatautėje Savivaldybėje išsitenka įvairios nuotaikos bei nuomonės. „Man viskas aišku – aš žinau, kas yra agresorius ir kas yra užpulta valstybė, – tvirtino pašnekovas. – Kai bendrauju su žmonėmis, stengiuosi konkrečiais pavyzdžiais, kuriuos mačiau lankydamasis Ukrainoje, perteikti situaciją. Mūsų savivaldybė skyrė paramą Chmelnyckio miestui, kuris šiandien buvo subombarduotas raketomis. Aš visada visiems sakau – raketos nesirenka nei tautybės, nei pažiūrų. Charkivas, Mariupolis – rusakalbių, save identifikavusių rusais, gyvenami miestai, bet kažkodėl niekas neklausia, ar tu rusas, ar ukrainietis, tiesiog bombarduojama ta teritorija neva ją išlaisvinant, ir visi žūsta vienodai.“
Kaip sakė R. Klipčius, Savivaldybėje vis dar yra žmonių, svajojančių, kad grįžtų Sovietų Sąjungos laikai ir raudoni batai vėl tryptų Lietuvos žemę. „Aš jiems visiems siūlau – štai ten, tik už septynių kilometrų yra ta svajonių žemė, netolimas rojus, ir jei ten geriau – prašom keltis ten gyventi, – šypsojosi meras. – Jei nesinori gyventi laisvoje demokratiškoje šalyje, kurioje tavęs niekas nevaržo ir nepersekioja, už septynių kilometrų yra puikus pavyzdys visai kitokios santvarkos.“
Jei anksčiau Savivaldybėje gerokai garsiau girdėdavosi imperialistines nuotaikas palaikantys balsai, netgi kildavo konfliktai, tai po vasario 24 dienos, mero tikinimu, šie balsai pritilo, o žmonės po truputį atsipeikėja.
Pavyzdys – Kaliningrado srityje gyvenantys mero pažįstami, pilnamečiai vyrai, kurie prasidėjus karui Ukrainoje iš pradžių teigė, jog tai – nieko tokio, tai feikas, ten nieko nevyksta. Dabar, kai paskelbta dalinė gyventojų mobilizacija Rusijoje, pradėta galvoti, kaip jos išvengti.
„Tiems Lietuvoje gyvenantiems žmonėms, kurie galvoja, jog karas Ukrainoje – nieko tokio, siūlyčiau įsivaizduoti atvirkštinę situaciją, kad tai vyksta Lietuvoje, – palyginti siūlė R. Klipčius. – Ar būtų nieko tokio, jei susprogdintų namą, kuriame gyveni, arba, kad žūtų pusė tavo artimųjų?“
Pasienyje – sudėtinga
Rytinis Lietuvos pakraštys yra teritorija, kuri ribojasi su valdoma satelitine valstybe Baltarusija. Kaimyninėje valstybėje paminamos ir ribojamos žmogaus teisės, o mūsų šaliai paveikti per sienas pasiunčiama šimtai nelegalių migrantų, todėl pasienio savivaldybių gyventojai tampa sargais, saugančiais valstybės sieną. Meras tikino, kad tokiai Savivaldybei vadovauti nėra paprasta, o ypač tai išryškėjo pernai prasidėjus nelegalių migrantų krizei.
„Teko kalbėti su kitų savivaldybių, esančių Lietuvos viduryje, atstovais, jie teigė, kad migrantų krizės nepajuto, – pasakojo rajono vadovas. – Jiems sunku įsivaizduoti, kad per sieną šimtais plūsta nelegalai, kad Pabradėje buvo apgyvendinta per tūkstantį tokių pažeidėjų.“
R. Klipčius tiki Savivaldybės gyventojų branda ir tuo, jog net ir pateisinantys Rusijos agresiją prieš Ukrainą ilgainiui pakeis savo nuomonę. Tą teko stebėti 2008 metais, kai buvo užpultas Sakartvelas – daug žmonių po šio karo pasikeitė.
„Noriu tikėti, kad po Ukrainos karo mūsų visuomenė taps pilietiškesnė ir vieningesnė, – vylėsi meras. – Teko turėti netgi tokių diskusijų su gyventojais, kai lenkas palaiko Maskvos poziciją. Aš klausiau, kodėl tu, lenkų tautos, remiančios vakarietiškas vertybes, atstovas, palaikai visai kitas pažiūras? Tam žmogui vertybės, kurias transliuoja Maskva, yra priimtinos. Tai ar svarbu tada, kokia jo tautybė?“
Anot pašnekovo, yra ir lietuvių, kurie su įvairiais pareiškimais bei prašymais važiuoja į Minską (Baltarusija) ar kitur, ir jų tautybė nesisieja su jų vertybiniais pasirinkimais.
Svarbiausi maži dalykai
R. Klipčius dar kartą pabrėžė valstybinės simbolikos svarbą, nes pirmas dalykas, kurį daro okupantas – pakeičia vėliavą, herbą ir sukuria kolaborantų tinklą, veikiantį toje teritorijoje. „Man norėtųsi, kad žmonės, gyvenantys mūsų Savivaldybėje, atskirtų vertybes, esančias vos už septynių kilometrų ir suprastų, kuo skiriasi Vakarų civilizacija, kad joje svarbiausias yra žmogus ir jo teisė veikti, – kalbėjo pašnekovas. – Gyvenome santvarkoje, kuri visa tai niokojo. Kai jaunas žmogus, netgi negyvenęs toje santvarkoje, kalba, jog sovietų laikai buvo gerai, norisi paklausti, kokia jo patirtis? Aš gyvenau po geležine sovietine uždanga nuo 1985 metų, puikiai prisimenu Sausio 13-osios įvykius, nes tėtis vežėsi prie televizijos bokšto. Tikrai nenoriu, kad tie laikai grįžtų ir kad mano vaikai ar anūkai patirtų kažką panašaus.“
Viskas, pasak mero, prasideda nuo mažų dalykų – švietimo, draugų įtakos, stiprios šeimos. „Tenka dalyvauti įvairiuose susitikimuose su mokiniais, – pavyzdį pateikė R. Klipčius. – Visada darau tokį mini stebėjimą, kuriame mieste – Švenčionyse, Švenčionėliuose ar Pabradėje – daugiau vaikų gieda valstybinį himną. Pastebėjau, jog bent jau pastaruosius kelis metus himnas geriausiai yra giedamas Švenčionių rajono Pabradės „Žeimenos“ gimnazijoje, nors tai yra ugdymo įstaiga, kurioje mokosi lenkakalbiai ir rusakalbiai vaikai. Tai rodo, kad mūsų visuomenė keičiasi į gerą. Tai mane beprotiškai džiugina.“
Autorės nuotr.
„PASIENIO LIETUVIŲ IR TAUTINIŲ MAŽUMŲ SAVIMONĖS STIPRINIMAS“
