Gegužės 2 Visagine - koncertas, jungiantis Ukrainos muziką ir Lietuvos kūrėjus

Gegužės 2 Visagine, Kultūros centro “Draugystės” salėje – koncertas, jungiantis Ukrainos muziką ir Lietuvos kūrėjus: Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk (sopranas, Ukraina) ir Darius Mažintas (fortepijonas, Lietuva). Ta proga kalbiname žinomą mūsų šalies pianistą D. Mažintą.

Dariau, ką netikėčiausio ar įdomiausio atradote sau, ruošdami šią Ukrainos kompozitorių programą?
Netikėčiausia buvo tai, kad aš anksčiau nežinojau šitos muzikos, ir karo metais pradėjau labai gilintis į ukrainiečių kultūrą, jų muziką. Radau ir kūrinių, kuriuos gruodžio mėnesį atlikau solo koncerte Iziume. Didžiausias atradimas buvo kompozitorius Valentinas Silvestrovas. Ta visa programa, kurią mes rengiame ir pristatysime Visagine – ji kartu ir tokia gyvenimiška, buitiška, apie jausmus, išgyvenimus, tuo pačiu ir turi savo labai ukrainietišką braižą – sugebėjimą atvaizduoti gamtą. Liaudies dainų motyvai yra praktiškai visuose kūriniuose, ne tik pačiose liaudies dainose – ir kompozitoriai muziką kuria per tai, ir motyvai labai aiškūs, su niekuo negalima supainioti.

O kaip pasikeitė jūsų noras, gebėjimas kurti ir pats kūrybos supratimas per paskutinius metus?

Susistatė vertybės. Aš kelis kartus karo metu buvau Ukrainoje – du kartus groti, vieną kartą, pačioje pradžioje, tiesiog žmonių atvežti. Kažkaip supratau, kad muzikantas nėra tik tas viešas žmogus, kuris kuria pramogą, nes koncertai traktuojami vis tik kaip pramoga. Dabar man tai tapo priemone, ir karo metais aš peržiūrėjau ir visas savo vertybes: ko aš pats noriu iš savo specialybės? Dabar visiškai kiti tikslai – yra noras dalintis su žmonėmis muzika, nuraminti juos. 

Aš jau trečius metus važinėju į kalėjimus, beje, ten labai labai aiškiai matosi muzikos stebuklas, kai tu esi nepasiruošęs ir jis patiriamas. Tai dabar kai pasižiūriu muzikantų “raiderius” (juokiasi - aut. past.) … Viešbučiai, kelionės… galvoju, tai visai ne apie tai, jums reikia būtinai nuvažiuoti ir pasižiūrėti, kas ten vyksta ir jūs patys, manau, suprasite. Atėjo labai aiškus paprastumas. Nebeliko išsiknisinėjimo. Kai buvau Iziume, mes atvažiavome 20 žmonių, apsigyvenome kartu rūsyje su katinais, šunimis, miegojau miegmaišyje, kėliausi 6 ryto, katinas ant galvos, jokių dušų, apie tai net pagalvoti neįmanoma buvo. Ir mano scena buvo kalnas, tiesiog ant purvo pastatyta plokštė, fortepijonas. Įdomiausia, kad visai neseniai aš visai kitaip grojau ir įsivaizdavau koncertus, o pasirodo galima ir taip. Per tuos kontrastus ir atėjo susimąstymas ir supratimas.

O koks svarbiausias muzikos poveikis žmonėms, Jūsų manymu?

Atrasti savo susiderinimą per muziką. Muzika yra pirmiausia priemonė nuraminti mintis, o tada panirti į kelionę. Pavyzdžiui, kai bendrauju su kaliniais, jie keliauja, kai aš jiems groju. Aš jiems sakau: “žiūrėkite, jūs galite čia sėdėti iki “gyvos galvos” kiek tiktai norite, bet iš jūsų niekas neatims teisės mintimis keliauti ten, kur norisi. Ir muzika yra didžiausia laisvės priemonė pakeliauti po visas vietas. Jie užsimerkia, aš pradedu groti ir jie pradeda savo kelionę, ir visokiausių jausmų būna, priklausomai nuo kompozicijos. Dabar net darau tokius “Koncertai be kėdžių”, kur valandą aš dėlioju programą per visas įmanomas emocijas, ir žmonės nesėdi vietoje, jie elgiasi taip, kaip nori – kažkas netgi atsigula, tokia terapija. Muzika yra priemonė, su kuria galima labai daug dalykų suprasti individualiai, labai daug suvokti, padaryti sprendimus, kažką išsiaiškinti, su kažkuo susitaikyti. 

Jūsų profesiniame gyvenime yra įvairių spalvų: esate ne tik profesionalus pianistas, bet ir privataus teatro vadovas, dirbote ir kultūros viceministru.

Buvau, oi, žinokite, mano kelias buvo toks spalvingas iki tol, kol aš pats atradau save. Realiai aš pats grodamas anksčiau aš visai kitaip traktuodavau muziką ir nejausdavau to poveikio. Visada klausia “ar jūs norėjote groti nuo vaikystės?”, aišku, kad nenorėjau, tėvai norėjo. Ir tada klausia “o kada jūs pradėjote jausti, kad tai jums patinka?”, ir aš galvoju, kad visai neseniai, nes vaikystėje tik kai konkursus laimėdavau, man patikdavo groti, tik kad gauti prizą, jei taip atvirai. Nieko aš nemylėjau vaikystėje groti (juokiasi) ir neįsiklausydavau į muziką, ir ką ji reiškia. Kai tą pradėjau daryti, natūraliai pamilau muziką.

O kaip dera tokie skirtingi darbai, veiklos?

Turėjau ir kitų talentų, vadybinių, ir galvojau, kad tai yra suderinama. Iš tikrųjų, kai supranti, kas yra tavo pašaukimas, tada ir supranti frazę “kur tavo dėmesys, ten ir teka energija” ir kad negali daryti visko, yra “arba – arba”. Tas ryškiai pasijautė, kai supratau, kad aš turiu tik groti ir per muziką, per jos formą ieškoti būdų pasiekti žmogų, spręsti problemas taip, pavyzdžiui aplinkosauginę problemą – planuoju performansą padaryti viename didžiausių sąvartynų Europoje ir nufilmuoti. Padangos, plastikas. Su muzika galima atkreipti daug dėmesio, o sprendimas dažnai atsitinka po to. Dėl to išėjau iš visų darbų ir jau metai esu niekur nedirbantis, laisvai samdomas menininkas.

Ir kaip jaučiatės dėl to?

Puikiai, laisvai. Esu laisvas kurti, dėl nieko nesirūpinu. Supratau, kad jeigu kažką myli ir darai maksimum, tai gyvenimas tikrai tavęs nepaliks už borto, turėsi ką valgyti. Kai išėjau iš visų darbų, sakiau “kaip bus, taip bus”, žinau, kiek aš turiu uždirbti, kad mokesčius susimokėti, ir žinokite, žymiai geriau, negu buvo (juokiasi).

Labai įkvepia!

Mane vakar labai įkvėpė Aurimas Valujavičius, kuris pasiekė krantą. Jo pirma frazė buvo: “kiekvienas siekime savo svajonių, kiekvienam savas Atlantas” – genialūs žodžiai. Kažkas iš viršaus visada tave aprūpins tiek, kiek reikia. 

Mažuosiuose miestuose matome, kad kartais žmones labai sunku išjudinti į kultūros pusę, nes jiems labiau įprasta pabūti namie. Kaip manote, kokiomis priemonėmis galima skatinti jų susidomėjimą?

Pastaruosius metus labai susidomėjau neuromokslais – kaip veikia smegenys, tai aš manau, kad tai yra įpročiai. Vilniuje visada buvo daug visko, žmonės įprato ir jie neįsivaizduoja, kaip gali būti kitaip. Per karantiną buvo visiems šokas, ypač didžiuosiuose miestuose – kodėl viskas uždaryta? Mažuose miesteliuose turbūt tokio šoko nebuvo, nes žmonės ir taip gyveno labiau su gamta, mažiau pramogų. O po kurio laiko mes pripratome ir tai tapo norma, o kai atsidarė – vėl buvo baisu kažkur eiti į žmones. Čia lygiai tas pats – kad pakvieti žmogų, reikia jį kviesti, galbūt susitelkus visas priemones pas jį ateiti. Su Jonu Sakalausku buvome sugalvoję tokią programą – važiuoti per miestus ir ten koncertuoti tiesiog aikštėse nemokamai. Tai manau, čia yra įpročių reikalai ir po kuriuo laiko tai vyks ir žmonės pripras ir pradės vaikščioti. Bet tą įprotį reikia skatinti. Tikiu, kad viskas augs ir augs, ten kur dėmesys – ten ir energija. 

Bilietai į koncertą Visagine platinami: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/koncertai/muzika-laisvei-koncertine-programa-389642/?fbclid=IwAR18OIxIuXmAf1t8d09c5HayW6IqiiHYJzCge4rKs-iLFH-ZDGGtv2hPu8I ir VKC kasoje „Draugystė“ (Parko g. 7) II-VI 14-20 val.
Renginio nuoroda: https://fb.me/e/GOeA6x3y

Nuotraukos: A. Seliuta, M. Steinberg, R. Ivanauskaitė

Visagino kultūros centro informacija

Už reklamos turinį (tekstą) bei kalbą, galinčius pasitaikyti netikslumus ar kitokias klaidas redakcija news.tts.lt neatsako.