Partizanų ryšininkės, tremtinės Onos Laurinėnienės gyvenimo istorija ir kančių kelias
Kaniūkų kaime (Dūkšto sen.) gyvenančiai partizanų ryšininkei, devyniasdešimt ketvirtus metus skaičiuojančiai Onai Laurinėnienei (Butrimaitei), slapyvardžiu Daina, teko iškęsti ne tik trijų brolių žūtį, mamos tremtį, bet ir būti kankinamai, kalėti lageryje bei gyventi tremtyje. Šviesios ir, rodos, iki šiol nenusimenančios senolės, juokaujančios, kad jau gyvena viršvalandžius, gyvenimo istorija sukrėstų kiekvieną, ją išgirdusį, o ne vienas šiuolaikinis jaunuolis gal net pagalvotų – argi iš tiesų taip galėjo būti? Krauju, skausmu ir kančiomis įrašytais faktais istorija nugulė į tremtinių ar represijas patyrusių lietuvių atmintį.
Tik norėjo pasipriešinti okupantams
Anot pašnekovės, gyveno jos šeima Jakėnų kaime (Kazitiškio sen.), tada priklausiusiame Zarasų apskrities Salako valsčiui, Švedriškės parapijai. Tėvas anksti mirė, todėl jauna našle likusi mama viena augino penkis vaikus – keturis sūnus ir dukrą. Ona buvo ketvirtas vaikas šeimoje, vyriausias – brolis Povilas, antras – Bronius, trečias – Balys, jaunėlis – Stasys. „Vienuolika metų teko gyventi „smetoninėje“ Lietuvoje, – pasakojo senolė. – Buvo labai linksma, gražu, miela, visi kaimo žmonės dainuodavo ir šokdavo. Jaunimo daug, žmonės – geri ir pamaldūs.“
Užaugo broliai, šeima pasistatė naujus namus, atrodo, gyvenk ir džiaukis. Bet prasidėjo karas, po kurio laiko užėjo bolševikai. Brolis Povilas buvo prieš komunistus, nėjo net šaukiamas balsuoti, bet tąkart taip viskas ir pasibaigė. 1944 metais prasidėjus antrai sovietų okupacijai, pradėta jaunuolius imti į kariuomenę. „Niekas nenorėjo ten eiti, – kalbėjo O. Laurinėnienė. – Jaunimas susirinko mūsų namuose ir nusprendė geriau slapstytis nuo kariuomenės. Iš pradžių ateidavo kvietimas į vajenkomatą, po to stribai pradėjo patys kratyti namus ir ieškoti jaunuolių.“
Tada, pasak pašnekovės, pradėjo būriuotis ir ginkluotis partizanai, prasidėjo pasipriešinimas. Reikėjo ir ryšininkų, ir rėmėjų, kurie pagelbėtų į mišką pasitraukusiems artimiesiems. Kai pasipriešinimui numalšinti buvo pakviesta kariuomenė, partizanai pasitraukė giliau į miškus, išsikasė bunkerius.
Pirma auka – vyriausias brolis
Partizanu tapęs O. Laurinėnienės brolis P. Butrimas-Vaidila buvo nušautas 1947 metų gegužės 7 dieną. Tai matęs ryšininkas vėliau viską papasakojo artimiesiems.
„Mama pasiryžo pati atsivežti brolį ir palaidoti, – dėstė O. Laurinėnienė. – Bet kaip tai padaryti, jei tykojo tokie pavojai?.. Juk visur buvo pilna kariuomenės. Mama su jauniausiu broliu vežimu, tempiamu skolinto arklio, nes mūsų buvo konfiskuoti, nuvažiavo į brolio žūties vietą. Ryšininkas jai parodė du kauburius – Vaidilos ir kito partizano kapus – ir prisipažino, kad nežino, kur, kuris užkastas. Mama atsakė, kad jos širdis jaučia, jog šitas, ir parodė vieną kapą. Truputį pakasus paaiškėjo, jog ji buvo teisi. Brolį slapta palaidojome Švedriškės kapinėse.“
Atplėšti nuo mamos
Kaip pasakojo pašnekovė, 1948 metais ketinta jų šeimą išvežti, todėl visi slapstėsi ir nenakvojo namuose. Kaip tyčia vieną naktį mama sumanė likti savo troboje. Tąnakt trečią valandą ją suėmė ir ištrėmė. Dar paklausė, kur vaikai. Mama pamelavo, jog kur dirba, ten ir miega, nors iš tiesų paaugliai slapstydavosi laukuose.
Sušalę, peršlapę paaugliai glaudėsi rugių lauko paežyje. Kai brolis Bronius pasitraukė į būrį (jis tapo partizanu, pravarde Trimitas), O. Laurinėnienė, likusi tik su jaunėliu broliuku Stasiu, nutarė kreiptis į NKVD Salake ir legalizuotis. Stasys tuo metu išvyko pas gimines prie Kauno. Saugumiečiams paklausus, kur ji buvo, kai trėmė mamą, mergina pamelavo, kad tuo metu mokėsi Utenos rajone ir manė, kad brolius išvežė kartu su mama. Po apsilankymo buvo paleista, tik liepta nuolat pranešti apie savo buvimo vietą.
Neilgai trukus – antra auka
Kaip sakė pašnekovė, namo grįžti nebuvo kaip, nes namai – tušti, išplėšti. Pas žmones prašytis irgi buvo sudėtinga, nes galėjo prišaukti jiems bėdą, todėl po kurio laiko ji apsistojo Ignalinoje. Brolis Bronius partizanavo neilgai – tų pačių metų gruodį ir žuvo.
Moteris prisiminė, kad ją visą laiką sekė, nors ir neregistruodavo savo gyvenamosios vietos – tiesiog nuolatinės neturėjo. Kartą po šv. Mišių Švedriškės bažnyčioje jos jau laukė du stribai. Mergina dar spėjo perduoti neperskaitytą mamos laišką iš tremties draugei.
„Pasakė – važiuosi su mumis, – atsiduso O. Laurinėnienė. – Buvo lapkričio mėnuo. Nuvežė į Salaką, palaikė sklepe per naktį, ryte išvežė į kalėjimą Zarasuose. Uždarė į vienutę rūsyje. Įvedė kitą merginą. Žinoma, tai buvo provokatorė, pasivadinusi Maryte Bubelyte, bet aš iškart to nesupratau. Ji pradėjo nesavu balsu raudoti, pasakoti savo istoriją. Aš ja nepatikėjau, nes jei būtų tikra ryšininkė, pašaliniam žmogui juk bet ko neplepėtų. Manęs irgi klausė, ar aš ne ryšininkė. Neišsidaviau ir pasakiau, kad nesu.“
Pašnekovės teigimu, kameros „draugė“ ją pradėjo erzinti savo nuolatiniu plepėjimu, nes jai norėjosi susikaupti, apgalvoti, ką ir kaip sakyti tardytojui, kad neišduotų bei neišsiduotų – juk į tardymą einama kaip į egzaminą. Dieną klausinėdavo kameros kaimynė, naktį – tardytojas.
Parūpo neskaitytas laiškas
Pasak moters, ją kažkas tarsi užrišo, todėl ji niekam neprasitarė nė žodžio, o savo „kambariokės“ pradėjo tiesiog neapkęsti. „Ji paklausė, ko man taip gaila laisvėje, – pasakojimą tęsė O. Laurinėnienė. – Prasitariau, kad nieko neturiu, nieko nepasigendu, tik gaila, jog nespėjau perskaityti mamos laiško. Ta kaip mat susidomėjo, manė – bus įkaltis prieš mane. Ir pakvietė, kai mane paleis, ateiti nakvoti jos namuose, pastate prieš NKVD. Pamaniau, kad neisiu, geriau lauke miegosiu.“
Vakare ją lyg tyčia ir paleido. Lijo lietus, ruduo, šalta. Paleistai kalinei buvo liepta eiti per Salaką, ryte būtinai užeiti į tenykštį milicijos skyrių ir užsiregistruoti. Kaip sakė moteris, ji persižegnojo ir pasileido į kojas. Pakeliui geri žmonės leido pernakvoti, sušilti, pamaitino. Salake, senolės teigimu, milicininkai pradėjo klausinėti, kur jos rankinukas ir mamos laiškas.
„Tada ir supratau, kad ta M. Bubelytė buvo šnipė“, – prisipažino moteris. Nuvažiavo kartu su stribais, surado draugę, kuriai perdavė laišką. Kaip porino pašnekovė, jame nieko kompromituojančio nebuvo, todėl stribai keikdamiesi grįžo atgal. Po kurio laiko Ignalinoje gyvenusią merginą areštavo saugumietis, apsivilkęs civiliais drabužiais, kuris pareiškė, kad gana su ja žaisti, dabar jau prakalbins. Tada ir prasidėjo kančių kelias.
Sudėta ir trečia auka Tėvynei
Buvo žiema, sausio pradžia. Zarasų kalėjime šalta taip, kad net rankos, suspaustos į kumščius, sustingdavo neatplėšiamai. Pasak O. Laurinėnienės, jos tardytoju buvo paskirtas Antanas Savickas, kuris ne tik tardė, bet ir neduodavo miegoti, visaip kankino.
Vieną kovo mėnesio sekmadienį, prisiminė pašnekovė, ją pasikvietė tardytojas ir pradėjo klausinėti apie keturis kovo 10 dieną žuvusius partizanus, apie brolį Stasį. Mergina atrėžė, jog negali žinoti, kur brolis, nes jau tris mėnesius sėdi kalėjime. Tardytojas tėškė, kad jos brolis nušautas. Iš pradžių ji pamanė, kad tai – provokacija. Jai parodė keturias nuotraukas. Vienoje jų ji pamatė krauju pasruvusį Stasį, partizanų ryšininką, pravarde Kerštas.
Traukiniu į tolimą šalį
Pagaliau mergina buvo išvežta į Uteną, po to – į Panevėžio kalėjimą, galiausiai – į Lukiškes. Tų 1950 metų rudenį kartu su išskrendančiais paukščiais jaunoji kalinė išdardėjo į ypač sunkaus režimo politinių kalinių Taišeto lagerį Sibire, Irkutsko srityje, 27-oje kolonoje. Nuteista buvo dešimčiai metų lagerio, penkeriems – tremties. Lageryje išbuvo apie šešerius metus, dirbo žėručio gamykloje. Iš viso tremtyje praleido apie devynerius metus.
Lageryje, pašnekovės pasakojimu, buvo ir kitų tautybių moterų – ukrainiečių, rusių, lenkių, latvių, esčių. Bet kalinės būdavo draugiškos ir vieningos.
Maždaug 1952 metais, sužinojusi, kur kali dukra, aplankyti buvo atvažiavusi ir O. Laurinėnienės mama – tremtiniams buvo leidžiama laisviau judėti po sritį, kurioje gyvendavo. Kalbėti jos turėjo tik rusiškai, ir nei apsikabinti, nei rankos paspausti nebuvo leista – sėdėjo viena viename ilgo stalo gale, kita kitame. „Mama visą laiką verkė, juk matė mane visą sublogusią, apdriskusiais kalinės drabužiais, – prisiminė senolė. – Aš mamą raminau, sakiau, kad man viskas gerai.“
Paskutiniais metais lageryje kalines į darbą kiaulių fermoje už lagerio ribų išleisdavo be sargybos. Pamažu pradėjo peržiūrinėti kalinių bylas ir kalėjusias moteris išleisdavo atlikti tremties bausmę. „Ateidavo komendantė su lentele, ant kurios būdavo surašytas paleidžiamų kalinių sąrašas, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Atėjo ir mano diena.“
Prieš išvažiuodama ji išsiuntė mamai telegramą, kad maždaug už paros lauktų. Traukinio vagone pajuto, kad ją stebi. Privažiavus Krasnojarską tas žmogus, saugumietis, priėjo, liepė išlipti ir nusivedė į Krasnojarsko kalėjimą. Pasodino ją į kamerą su kalinėmis moterimis, teistomis už prostituciją bei žmogžudystes, matyt, tikėjosi, kad nudaigos. Tačiau kalinės lietuvės nelietė, todėl po 10 dienų ją išleido. Kai pagaliau atvažiavo į Koliučio kaimą, kur gyveno mama, niekas stotyje nepasitiko, nes mama buvo jau praradusi viltį sulaukti dukros.
Lietuva, brangi Tėvynė
Gyvendama Koliučyje O. Laurinėnienė susisiekė su į Vokietiją pabėgusiu broliu Baliu, ieškojusiu savo artimųjų Lietuvoje. Mama ir dukra gaudavo iš brolio siuntinius, todėl gyventi buvo daug lengviau.
Tremtyje susipažino ir su būsimu vyru Petru, kilusiu iš Naujojo Daugėliškio. Kai grįžo visi į Lietuvą, O. Laurinėnienė jau laukėsi vyresnėlės Valdos, gimtojoje šalyje sulaukė ir antrosios dukros – Marytės. Senolė dabar džiaugiasi keturiais anūkais, turi jau ir proanūkių. Tremtinė mėgsta dalyvauti saviveikloje – dainuoja, vaidina, didžiuojasi savo šeima ir laisva Lietuva. „Visą laiką tikėjome Laisve, juk negali būti pralieta šitiek kraujo, ištverta kančių veltui, – tvirtai kalbėjo pašnekovė. – Supratom, kad geležinės letenos nebus lengva nusikratyti, bet tikėjom.“
Istorija kartojasi
O. Laurinėnienės teigimu, kaip kažkada „prarijo“ Lietuvą, taip dabar rusai nori „praryti“, ištrinti iš pasaulio žemėlapio Ukrainą – turtingą ir gražią šalį. Ilgaamžės nuomone, ši tauta nepasikeitė iki šiol – rusai liko tokie patys žiaurūs, negailestingi budeliai ir vagys, o Rusijos valdžia vietoje to, kad rūpintųsi savais, sunkiai gyvenančiais žmonėmis, puola svetimas šalis.
Moteris prisiminė, kaip žiauriai ir nežmoniškai okupantai kankindavo žmones kalėjimuose, o sugautus gyvus partizanus – tiesiog išmėsinėdavo. „Todėl labai užjaučiu Ukrainą ir suprantu, kas ten vyksta, – kalbėjo pati kančių kelius perėjusi tremtinė. – Lenkai ir lietuviai labai jiems padeda, nes supranta, patys patyrė tuos baisumus. Gerai, kad ir didžiosios tautos jau pradeda praregėti ir suprasti.“
Senolė mano, kad šis karas – beprasmis ir nereikalingas, bet jei nutiktų taip, kad Rusija sugebėtų užimti Ukrainą, ji vis tiek neturėtų ramybės, nes ukrainiečiai taip lengvai nepasiduotų, stotų į partizaninį karą ir visaip kitaip priešintųsi neteisybei – juk yra daug tokių, kurie negaili net savo gyvybės dėl laisvės.
Jurgita ULKIENĖ
Vytauto Ridiko nuotr.
„PASIENIO LIETUVIŲ IR TAUTINIŲ MAŽUMŲ SAVIMONĖS STIPRINIMAS“
