Prof. P. Gylys: mes jau gyvename krizės sąlygomis
Mes jau gyvename krizės sąlygomis - moralinės, politinės, valdymo krizės sąlygomis, sako Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto profesorius, užsienio reikalų eksministras, buvęs Seimo narys Povilas Gylys. Jo nuomone, dabartinė valdančioji dauguma vėluoja daryti tai, ką žadėjo rinkimų metu - gerinti padėtį viešajame sektoriuje. „Tačiau suvokiant, kad premjeras Saulius Skvernelis ir finansų ministras Vilius Šapoka yra neoliberalai, vargu ar rimtesnių proveržių buvo galima tikėtis“,- interviu naujienų agentūros ELTA žurnalistei Jadvygai Bieliavskai sakė P. Gylys.
Jo nuomone, tauta paremtų rimtą antikorupcinę kampaniją, tačiau šiuo metu vos ne viskas susiveda į kovos su korupcija imitaciją. „Kad korupcija, kaip visuomeninis puvėsis, būtų neutralizuotas, reikalinga politinę galią turinčių valia. Šiuo metu jos nėra“,- mano prof. P. Gylys.
Jo teigimu, belieka laukti, kad Vyriausybėje atsirastų valstybiškai mąstantys, viešuosius reikalus išmanantys ministrai, o Lietuvos Prezidentu taptų valstybės misiją suprantantis asmuo, pasirengęs aukotis bendrojo nacionalinio gėrio labui.
- Kai kurie ekonomistai perspėja, kad prie Lietuvos artėja krizės šmėkla. Profesoriau, ar matote tokių požymių?
- Gal Jus ir nustebinsiu savo atsakymu - mes jau gyvename krizės sąlygomis. Kalbu pirmiausia apie moralinę, pažintinę, įmantriai kalbant, kognityvinę bei valdymo, politinę krizę. Kitaip tai būtų galima pavadinti viešojo sektoriaus, viešojo gyvenimo krize. Sakau tai „nepartizuodamas“ problemos, neadresuodamas savo nuomonės konkrečiai partijai ar atskiram politiniam lyderiui. Savo nuomonę grindžiu holistine krizių samprata, kurioje atsispindi ne tik ir ne tiek BVP mažėjimas, nedarbas, kiek negebėjimas kurti užtektinai bendrojo gėrio - gerų įstatymų, teisingumo apskritai, geros institucinės tvarkos, aukštos kokybės žinių ir t.t.
Bet šiuo požiūriu mes nesam kokia nors ypatinga išimtis - krizę išgyvena, ir tai pripažįsta vis daugiau analitikų, visa Europos Sąjunga.
- Valdantieji inicijuoja kai kurias reformas, pavyzdžiui, nuo metų pradžios startavo mokesčių reforma, kuri, kaip tikimasi, turėtų padidinti žmonių pajamas. Ar tikite šios reformos sėkme?
- Buvo žengtas nedidelis žingsnelis teisinga linkme. Tačiau dabartinė valdančioji dauguma, manau, vėluoja daryti tai, ką žadėjo rinkimų metu - apibendrintai kalbant, gerinti padėtį viešajame sektoriuje. Suvokiant, kad premjeras Saulius Skvernelis ir finansų ministras Vilius Šapoka yra, mano nuomone, liberalai, vargu ar rimtesnių proveržių buvo galima tikėtis. Tenka laukti valstybiškai mąstančių, viešuosius reikalus išmanančių žmonių Vyriausybėje.
- Didėjant maisto produktų, kitų prekių kainoms Vyriausybė ieško būdų, kaip priversti jas mažėti, pavyzdžiui, įvedant vadinamuosius „vaučerius“, tai yra elektroninius kuponus. Ar rinkos ekonomikos sąlygomis toks kelias, jūsų nuomone, gali būti veiksmingas?
- Pirmiausia realiame gyvenime nėra tokio daikto kaip gryna rinkos ekonomika. Reali ekonomika visada yra mišri. Joje visad egzistuoja ir rinkos, ir viešojo gyvenimo elementai. Antra, daugelyje šalių egzistuoja panašios pagalbos skurstantiems sistemos. JAV vadinamuosius maisto talonus (foodstamps) gauna milijonai žmonių. Žinoma, geriausia yra sistema, kurioje yra įgyvendinamas socialinio teisingumo principas, kur nėra drastiško skurdo, todėl tokios pagalbos maistu sistemos, apie kokią mes kalbame, apskritai nereikėtų. Tačiau Lietuva nėra tokia šalis. Joje skursta apie 600 tūkstančių žmonių. Kitas klausimas, kaip sektųsi spręsti technines „vaučerių“ projekto problemas. Beje, dažnai techninės detalės skandina ir geras idėjas.
- Jūsų neseniai pasirodžiusioje knygoje „Antiekonomika“, kuria pasaulinėje knygų mugėje Frankfurte (Vokietija) susidomėjo Londone įsikūrusi leidykla „World Scientific Publishing“, teoriniu lygmeniu nagrinėjate neigiamus ekonomikos reiškinius, pavyzdžiui, korupcija, šešėlinė ekonomika. Kaip vertinate dabartinės valdžios pastangas įveikti šias problemas?
- Lakoniškai kalbant, rimtų pastangų spręsti šią problemą nematau. Bet turiu pridurti - tai ne tik šios valdančiosios daugumos problema. Visa mūsų valdžia yra pasyvi sprendžiant korupcijos, t.y. viešojo gyvenimo puvėsių problemą. Atskirai paminėčiau prezidentės pasyvumą šiuo požiūriu. Juk jos galios teisėsaugos reikaluose - nemažos...
Manau, kad tauta paremtų rimtą antikorupcinę kampaniją. Tačiau šiuo metu matau rimtą teisingumo mechanizmų degradavimą, kai vos ne viskas susiveda į kovos su korupcija imitaciją. Nors visi pripažįstame, kad korupcija yra giliai ir plačiai išsikerojusi, rimtų korupcinių bylų praktiškai nėra. Net tais atvejais, kai kokie nors žinomi politikai įkliūva, teisinė sistema ima elgtis, švelniai pasakysiu, keistai. Kalbant griežčiau - absurdiškai. Bylos nagrinėjamos metų metus, net dešimtmečiais. Beje, tai dar kartą patvirtina mano teiginį apie mūsų šalį apėmusią viešojo gyvenimo krizę. Neatkūrus teisingumo mechanizmų viešojo gyvenimo kokybė nebus atkurta. Kad korupcija, kaip visuomeninis puvėsis, būtų neutralizuotas, reikalinga politinę galią turinčių valia. Šiuo metu jos nėra.
- Jūs trijose Vyriausybėse - Bronislovo Lubio, Adolfo Šleževičiaus ir Mindaugo Stankevičiaus- buvote užsienio reikalų ministras. Kaip diplomato norėčiau paklausti, kokį „Brexit“ scenarijų prognozuojate ir kokios galėtų būti jo pasekmės Lietuvai?
- „Brexitas“ tik patvirtina tai, kad Europos Sąjungos projekto būklė yra kritinė, netgi krizinė. Tai - labai rimtas smūgis šiam projektui, žingsnis į tolesnę dezintegraciją. Reiktų tą projektą gelbėti, bet liberaliai mąstantis Europos elitas to nepajėgus daryti, nes klaidžioja ideologinėse ūkanose. Lietuvai tai irgi yra iššūkis, bet mūsų nomenklatūra mažai ką gali tame procese pakeisti. Nes neturi ne tik galių, bet ir naujų idėjų.
Jeigu ES apimtų stichiškos dezintegracijos procesai, tai turėtų didelių neigiamų pasekmių Lietuvai. Deja, rimtų šio integracinio darinio kapitalinio remonto projektų nei Briuselyje, nei kitose ES šalių sostinėse nematyti. Matome vien aklą euroskeptikų kritiką. Nors produktyvesnis būtų kitas kelias - euroskepticizmo stiprėjimo priežasčių analizė.
- Praėjusią savaitę pasibaigė neformalus įtakingų pasaulio ekonomikos, politikos, mokslo ir inovacijų lyderių aukščiausio lygio susitikimas Davose - Pasaulio ekonomikos forumas. Kokią pagrindinę žinią pasauliui ir Lietuvai, jūsų nuomone, siunčia šie įtakingi autoritetai?
- Matau mažiausiai dvi problemas. Pirma, krinta visų globalinių forumų ir institucijų (Jungtinių Tautų, Pasaulio prekybos organizacijos ir t.t.) realus statusas, įtaka. Tai rodo kad ir tai, kad šių metų Davoso forume nedalyvavo daugelio svarbiausių pasaulio šalių lyderiai - Donaldas Trumpas, Xi Jinping'as ir t.t. Antra, Davosas verda savo seniai paruoštose, seniai žinomose pasaulėžiūrinėse sultyse. Turiu omenyje liberalizmą. Todėl paprastai nieko naujo esmės požiūriu ten skambančiose kalbose nėra. Tiesa, sąmojingesni dalyviai pasako vieną kitą sparnuotą frazę, tačiau tai gali sukelti daugiau beletristinį, literatūrinį nei mokslinį ar politinį interesą. Taip, ten keliami ir rimti klausimai, tačiau gilesnių filosofine prasme atsakymų pasigendu. Globaliu mastu problemos kaupiasi, nes globalizacija vyksta pagal netinkamą scenarijų, bet nei naujų idėjų, nei naujų sprendimų projektų horizonte nesimato.
- Nuo globalių problemų grįžtant prie Lietuvos politinių aktualijų, norėčiau paklausti, kaip jūs vertinate įstatymų leidėjų pastangas sureguliuoti vaiko teisių apsaugos sistemą? Gal turite „saliamonišką“ kokį nors sprendimą ar patarimą parlamentarams, kurie vasario mėnesį ketina taisyti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, pakrikštytas kaip „Matuko reforma“?
- Vaiko interesai turi būti ginami, tačiau tai neturi virsti valstybės prievarta prieš šeimą, valstybė neturi peržengti sveiko proto ir moralės ribų. Kai iš tėvų masiškai ir be rimto pagrindo atiminėjami jų vaikai, vaikai tampa aukomis, bet ne autentiškos valstybinės pagalbos objektais. Visi žinome, nes augome ir gyvename šeimose, kokie yra trapūs, subtilūs santykiai šeimoje. Todėl valstybės institucijos, kurios turi rūpintis vaikų saugumu, turi būti išmintingos spręsdamos vaikų atskyrimo nuo šeimos atvejus. Bet taip nėra. Matome valstybės institucijų agresiją, siekį nacionalizuoti vaikus pažeidžiant sveiko proto, proporcingumo principus. Nors daugeliu klausimų (socialinis teisingumas, solidarumas ir pan.) galėčiau save priskirti prie kairiųjų, tačiau ministro Lino Kukuraičio, parlamentarų Dovilės Šakalienės ir Mykolo Majausko „socializmui“ nepritariu.
- Kokio Prezidento, jūsų nuomone, reikėtų Lietuvai, ar tokį matote tarp kandidatų?
- Prieš rinkimus mes visi turime susimąstyti, kokie svarbiausi gero -idealaus niekad neturėsime - šalies vadovo bruožai. Tai tikrai ne ūgis, ne svoris ar fizinis grožis. Svarbiausi jo asmenybės bruožai, mano manymu, turėtų būti platus, valstybinis mąstymas, viešųjų interesų turinio ir svarbos supratimas, jo moralinės savybės, jo švari biografija, jo pasiruošimas aukotis bendrojo nacionalinio gėrio labui. Konkretesnių žinių stygių kompensuotų jo komanda, būsimi patarėjai ir panašiai.
Šiandien bandoma sudaryti įspūdį, kad realių šansų laimėti turi tik trys kandidatai - Gitanas Nausėda, Ingrida Šimonytė ir Saulius Skvernelis. Mano vertinimu, visi trys yra liberalai, galbūt todėl jie savotiškai supranta valstybės misiją ir viešuosius interesus.
- Kuris iš pretendentų vadovauti šaliai, jūsų nuomone, labiausiai supranta „valstybės misiją ir viešuosius interesus“ , ar jis turi šansų patekti į antrąjį Prezidento rinkimų turą?
- Kol kas nesu galutinai apsisprendęs, už ką balsuosiu. Tiesa, žinau, ko nerinksiu. Iš elito siūlomos trijulės -Nausėda, Skvernelis ir Šimonytė -, manau, nė vienas neatitinka šalies vadovui keliamų reikalavimų. Mano nuomone, jie negali būti vadovai, kurie inicijuotų ėjimą iš krizės.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Jadvyga Bieliavska.
ELTA
