„Kuklia, tauria lyra
Žemiškųjų dievų negyriau...“
Tai antroji mūsų trilogijos apie žalos mažinimo kabinetą „Minčių Palėpė“ Visagine dalis. Pirmojoje pasakojome, kaip čia priimami žmonės ir kodėl taip svarbu pasitikėjimas.
Dabar – apie praktinę pagalbos pusę. Kas vyksta, kai žmogus nusprendžia gydytis? Kas padeda jam surinkti dokumentus ir nuvykti į reabilitaciją? Ir kokiais klausimais čia gali kreiptis artimieji?
Kai pagalbos ieško šeima
Į kabinetą kartais kreipiasi artimieji: priklausomybę turinčių žmonių tėvai, žmonos, broliai. Vieni ateina patys, kiti atsiveda artimąjį. Darbuotojos prisimena du brolius: vienas atsivedė kitą prašydamas padėti.
„Minčių Palėpėje“ artimiesiems paaiškinama, kokios pagalbos galimybės yra, kur galima kreiptis, kaip su artimu žmogumi kalbėtis apie gydymą. Norint gauti tokią konsultaciją, nebūtina laukti, kol jis pats sutiks ateiti.
Tačiau nuspręsti už kitą žmogų, kad jis dabar gydysis, čia negali.
„Mes ne stebukladarės“, – sako darbuotojos.
Už šios trumpos frazės slypi visiškai konkreti jų darbo galimybių riba. Galima pakonsultuoti šeimą, padėti rasti įstaigą, paaiškinti kreipimosi tvarką. Tačiau artimojo prašymas neatstoja paties žmogaus pasirengimo dalyvauti gydyme.
Be to, pagalbos neretai reikia ir tam, kuris atėjo dėl artimojo. Darbuotojos pasakoja, kaip sunku šeimai gyventi nuolat laukiant dar vienos nelaimės. Kalbantis kyla klausimų apie elgesį namuose, reakciją į prašymus ir reikalavimus, apie tai, kaip palaikyti žmogų ir kartu nepajungti viso savo gyvenimo jo priklausomybei.
Sprendimas priimtas. Kas toliau?
Tarkime, žmogus sako: noriu važiuoti gydytis, padėkite.
Tuomet prasideda darbas, kurį žvelgiant iš šalies lengva nuvertinti. Reikia išsiaiškinti, kur jį galėtų priimti, susisiekti su įstaiga, patikslinti sąlygas. Sužinoti, kokių siuntimų, pažymų ir tyrimų reikia. Padėti užsiregistruoti detoksikacijai, jei ji būtina, rasti reabilitacijos galimybę.
Darbuotojos pasakoja, kad padeda kreiptis į Respublikinį priklausomybės ligų centrą, susisiekia su reabilitacijos įstaigomis, paaiškina žmogui, ką reikia pasiruošti. Pats kabinetas neatstoja stacionaro ar reabilitacijos centro. Jo užduotis šiame etape – padėti žmogui pasiekti reikiamą pagalbą.
O tada kyla dar vienas, visai žemiškas klausimas: kaip ten nuvažiuoti?
Kas sės prie vairo
Pasak darbuotojų, projekto finansavimas leidžia mokėti už patalpas, gauti testų ir sunaudojamųjų priemonių. Jei kas nors baigiasi, jos kreipiasi į koordinatorių ir užsako tai, ko reikia. Šią paramą pašnekovės vertina teigiamai.
Tačiau, kaip jos paaiškina, transporto paslauga projekte nenumatyta. Dalis lankytojų gali patys nusipirkti bilietą. Kai kurie gali prisidėti pinigais degalams. Vis dėlto būna situacijų, kai žmogus sako: pats nenuvažiuosiu.
Tuomet sprendimo tenka ieškoti atskirai.
Darbuotojos prisimena, kaip pačios nuvežė žmogų į reabilitaciją Šiauliuose. Išvažiavo dieną, grįžo vėlai vakare. Kelionei naudojo asmeninį automobilį. Pasakoja ir apie pagalbą pervežant žmogų iš Ignalinos.
Tokios kelionės neįėjo į jų pareigas. Tačiau tarp surinktų dokumentų ir gydymo pradžios dar liko kelias, kurį kažkas turėjo padėti įveikti.
Nuvykti – dar nereiškia baigti kelią
Net jei kelionė įvyko, darbuotojos neskuba jos laikyti galutine pergale.
Vienas iš tų, kuriuos jos nuvežė į reabilitaciją Šiauliuose, iš ten išėjo po trijų valandų. Persigalvojo. Buvo ir tokių, kurie nutraukė gydymą po savaitės ar mėnesio.
Apie tai mano pašnekovės kalba taip pat atvirai, kaip ir apie sveikimo atvejus. Siuntimas išduotas, dokumentai surinkti, žmogus nuvežtas – tačiau toliau jo laukia ilgas darbas, ir ne kiekvienas lieka programoje.
Vis dėlto darbuotojos turi ir istorijų, dėl kurių šis darbas tęsiamas.
Kai buvęs lankytojas padeda kitiems
Viena pašnekovių pasakoja apie vyrą, kuris kadaise vartojo narkotikus ir kreipėsi pagalbos dar tuo metu, kai kabinetas veikė prie Raudonojo Kryžiaus. Vėliau jis baigė reabilitaciją, pakeitė savo gyvenimą ir pats pradėjo padėti sveikstantiems žmonėms.
Vėliau jis susitiko su Visagino kabineto lankytojais. Papasakojo apie savo patirtį, reabilitacijos centrą, apie tai, kaip vyksta gydymas. Daugelis susirinkusiųjų jį pažinojo anksčiau. Todėl prieš juos stovėjo žmogus, kurio pokyčius jie galėjo įvertinti patys. Prisiminė, koks jis buvo, ir matė, koks tapo.
Pasak darbuotojų, dar vienas miesto gyventojas po reabilitacijos jau daug metų gyvena blaiviai, dirba, turi šeimą. Jis taip pat padeda nuvežti kitus gydytis.
Kai atsiranda toks poreikis, su juo susisiekiama. Jei kelionę pavyksta suorganizuoti, jis pasiima žmogų ir nuveža į reabilitacijos centrą.
Naloksonas: klausimas, kuris kol kas neišspręstas
Dar viena problema iškilo pokalbiui artėjant prie pabaigos. Pasak darbuotojų, Visagino kabinete nėra organizuojamas naloksono – vaisto, vartojamo perdozavus opioidų, – išdavimas.
Pašnekovės pasakoja, kad šį klausimą kelia jau ne pirmus metus. Lankytojai teiraujasi, ar vaisto jau yra, tačiau atsakymas kol kas lieka tas pats: čia jis neišduodamas. Kabinetui kol kas nepavyko užtikrinti vaisto tiekimo, kad galėtų jį išduoti lankytojams.
Jų teigimu, kai kurie žmonės naloksono važiuoja į Vilnių, į asociaciją „Demetra“. Galimybę gauti jo arčiau namų pašnekovės laiko svarbia pagalbos dalimi.
Darbuotojos įsitikinusios: šios spragos negalima palikti be dėmesio.
Kas ir kokiomis sąlygomis galėtų užtikrinti naloksono išdavimą Visagine – klausimas, į kurį atsakingos įstaigos turėtų atsakyti atskirai. Kol kas užfiksuojame tai, apie ką kalbama pačiame kabinete: poreikis yra, o paslaugos vietoje nėra.
Pagalba susideda iš konkrečių žingsnių
Po šio pokalbio „Minčių Palėpės“ darbas atrodo kaip daugybė nedidelių, bet būtinų veiksmų. Paaiškinti artimajam, kur kreiptis. Paskambinti į centrą. Patikslinti, kokių dokumentų reikia. Rasti transportą. Palaikyti žmogų, kuris ryžosi gydytis.
Žalos mažinimo kabinetas „Minčių Palėpė“ įsikūręs adresu: Visaginas, Taikos pr. 84. Telefonas: +370 649 25522.
Šiuo numeriu galima susisiekti su darbuotojomis ir pasitikslinti apsilankymo laiką.
Baigiamojoje ciklo dalyje kalbėsime apie paties kabineto darbo sąlygas: persikraustymus, santykius su kaimynais ir apie tai, kokios paramos jam trūksta.
Laisvai samdomas korespondentas
Markas Ivanovas-Strutinskis
news.tts.lt
