Tomas Bakučionis. Prezidentės metinis pranešimas: klausimų daug, o atsakymas tik vienas

Jau skaitant Prezidentės pranešimo preambulę, pirmiausia į akis krenta Prezidentės raginimas susitarti, siekti tęstinumo, pranešimo įžangą pabaigiant – „...nesiblaškykime, susitarkime dėl kertinių darbų, kad besikeičiančios valdžios judėtų viena kryptimi.“:::Iš pirmo žvilgsnio išties gražus raginimas, tačiau skaitant pranešimo dėstomąją dalį, kyla daugiau klausimų, nei jame galima rasti atsakymų apie tai, kokius konkrečius žingsnius siūlo ir kokią Lietuvos raidos viziją mato valstybės vadovė, dėl ko gi ji konkrečiai ir kam siūlo „susitarti“.

Dėstydama savo mintis apie ekonomiką, Prezidentė daug kalba apie finansine drausme grįsta politiką ir inovatyvaus verslo skatinimą, kaip vienus iš ekonominio saugumo garantų. Su tuo negalima nesutikti, tačiau čia pat Prezidentė teigia, kad „Aklai taupydami ir ribodami išlaidavimą, sumažinome ir verslo galimybes. Negebėdami apsispręsti ir susitarti dėl namų renovacijos, atliekų tvarkymo, jaunimo verslumo skatinimo, šiandien laidojame nepanaudotus milijonus, galėjusius tapti naujomis galimybėmis mūsų žmonėms ir ekonomikai.“

Štai čia kyla pirmas esminis klausimas, ar verslo skatinimą Prezidentė mato visų pirma per valstybės investicines programas, kai privatus verslas iš esmės maitinamas mokesčių mokėtojų pinigais, ar vis dėlto teikia prioritetą jos minimam inovatyvumui (pavyzdžiui, minėdama lietuvišką lazerį), kurį reikėtų suprasti ir kaip prielaidą natūralios ir sąžiningos konkurencinės verslo aplinkos formavimuisi ir naujų rinkų atradimams.

Antruoju ekonominio saugumo garantu Prezidentė įvardija energetiką. Tikrai negalima būtų ginčytis su šiuo klausimu Prezidentės dėstomais postulatais, tačiau vien abstrakti frazė – „Ilgus metus veržtą energetinės priklausomybės kilpą taip pat atlaisvina saulė, vėjas ir kitos alternatyvos“ – užduoda daugiau klausimų nei atsakymų, kurie turi rūpėti ne tik politikos elitui, bet ir kiekvienam sąmoningam valstybės piliečiui.

Tai, ką pasakė Prezidentė atominės energetikos klausimu, yra daugiau nei kuklu, juolab kai viešojoje erdvėje yra išsakyta tiek daug ir gana kvalifikuotos kritikos A.Kubiliaus Vyriausybės „stumiamo“ HITACHI projekto adresu.

Manau, kad tokiu atveju valstybės vadovė turėtų bent jau išsakyti savo viziją, kokią ji mato atominės energetikos perspektyvą. Vien pagraudenimas apie visų politinį sutarimą šiuo klausimu dar nėra pozicija...

Kalbėdama apie šilumos ūkio pertvarką, Prezidentė paminėjo „šiluminio skurdo“ terminą, t.y., kai išlaidos šildymui viršija 10 procentų žmogaus gaunamų pajamų. Gaila, kad šįsyk Prezidentei pritrūko drąsos aiškiai įvardyti, koks gi yra „ šiluminio skurdo“ tikrasis lygis Lietuvoje, o juk dažnas atvejis, kai piliečiai už šildymą priversti atiduoti 100 procentų ir daugiau savo pajamų.

Šiuo klausimu jau tapę tradiciniai Prezidentės D.Grybauskaitės pagraudenimai apie monopolistus ir oligarchus man priminė antrosios Prezidento Valdo Adamkaus kadencijos metų pranešimus, kur tąsyk mūsų valstybės vadovas išreikšdavo susirūpinimą vienu ar kitu opiu klausimu, tačiau tuo viskas ir pasibaigdavo.

Tiesą sakant, labai tikėjausi, kad Prezidentė šiame kontekste atidžiau paanalizuos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos vaidmenį ir veiklą, deja....

Prezidentės duotas pažadas asmeniškai domėtis korupcinių įstatymų kilme teikia vilties, kad šilumos ūkyje kažkas gali keistis, tačiau ar vien „domėjimasis“ atneš realią naudą eiliniams šilumos vartotojui, vilties lieka vis mažiau.

Daug klausimų sukėlė Prezidentės svarstymai apie teisingumo vykdymą. Reikia būti visiškai naiviam, kad patikėtum, jog 72 teisėjų pakeitimas naujais, išspręs sistemines ar vertybines problemas. Taip, būtent vertybines, nes juk esminis klausimas: su kokiomis vertybėmis Temidės tarnybon stoja naujai iškepti teisėjai? Ar jie matys žmogų įstatymų raidžių labirinte? Pagaliau, ar jie dar prisimena esmines žmogaus teises ir demokratijos principus, įtvirtintus mūsų valstybės Konstitucijoje?

Turint omeny pastarojo meto įvykius, o ypač tai, kad žmogų galima teisti už išsakytą kritišką nuomonę, už žodžio „TIE-SOS“ rašymą, teisti tik už tai, kad jis pasinaudojo Konstitucijos jam garantuota susirinkimų teise, kyla daug abejonių. Ir kaip nekils, jei ir nuo S.Daukanto aikštės grindinio miesto tarnybos uoliai gramdo kreidelėmis piliečių užrašytą žodį „TIE-SOS“.

Nejaugi Prezidentė „alergiška“ kreidai? Kaip tokiu atveju piliečiui patikėti Prezidentės deklaruojamu siekiu į teisėsaugą įsileisti visuomenės atstovus? Bet čia svarbiausias klausimas – kas būtų tie „visuomenės atstovai“ ?

Beje, klausimų sukėlė ir Prezidentės pozicijos kaita nuo pernykščio pranešimo. „Kyšis, piktnaudžiavimas tarnyba, korupcinė veika - tai sandoriai, kuriuose dalyvauja mažiausiai dvi šalys. Tai reiškiniai, kurie gali egzistuoti tol, kol mes - visuomenė - tą pakenčiame.

Padėtis ims keistis tik tuomet, kai visuomenės nepakantumo koncentracija pasieks kritinę ribą. Noriu ir sieksiu, kad tas įvyktų kuo greičiau. Ir viešai įsipareigoju nuosekliai remti ir globoti į šį tikslą orientuotas piliečių iniciatyvas.

Nes būtent dabar, o ne rytoj yra tas lemtingasis momentas „arba - arba"“, – taip Prezidentė kalbėjo prieš metus. „Visuomet palaikiau ir palaikysiu ieškančius tiesos. Tačiau niekindami valstybę, keikdami jos teisėsaugą ir įstatymus, vykdydami tik savo teisingumą, tiesos nerasime“, – taip Prezidentė kalbėjo šiemet.

Išties įdomu, kas, Prezidentės manymu, šįsyk labiau paniekino valstybę, piliečiai, giedoję Tautinę giesmę ir iškėlę Trispalvę, ar teisėsaugos pareigūnai – tą trispalvę sumindę?..

Bet štai Prezidentės tezė „Skaidrumo ir politinės brandos egzaminą laikė ir partijos“, mano manymu, peržengė elementaraus padorumo ir politinio sąžiningumo ribas! Neaišku, apie kokias partijas Prezidentė kalba.

Ar apie tas, kurios reziduoja Seime ir tarpsta iš mokesčių mokėtojų pinigų? Kaip suprasti šią jos pasakytą frazę: „Atsisakius juridinių asmenų finansavimo, šiuose rinkimuose turės daugiau galimybių ne tik rėmėjų pinigai, bet ir politinės idėjos, kompetencija ir nuveikti darbai.“ Juk tai – paprasčiausia veidmainystė!

Apie kokią politinių idėjų konkurenciją galima kalbėti, kai ir toliau seiminės partijos, pasinaudodamos žiniasklaida, plauna rinkėjų smegenis, tik dabar jau ne už juridinių asmenų pinigus, o už visų mokesčių mokėtojų (tų pačių rinkėjų) pinigus, kuriuos pačios seiminės partijos dar ir su Konstitucinio Teismo pagalba bei pačios Prezidentės palaiminimu sau pasiskyrė? Ar taip sąžininga, Prezidente? Ką bandote apgauti? Manęs tikrai neapgavot. Nebent save.

Štai čia turbūt ir yra visa to „susitarimo“ esmė, apie kurį Prezidentė taip gražiai prabilo pranešimo preambulėje....

Čia ir baigsiu. Jei politikoje nebelieka sąžinės ir moralumo, o kartu nelieka ir vertybinio požiūrio į valstybę bei jos piliečius, visi tolesni svarstymai apie užsienio politiką ir kitas sritis nebetenka prasmės.

Bernardinai.lt