Tomas Viluckas. Sausio 13-oji: atmintis tiesos akivaizdoje
Atmintis yra keistas dalykas. Viena vertus, ji įvykius, žmones ir daiktus padovanoja dabarčiai, paslaptingai susieja mus su tuo, kas buvo, tarsi pakylėdama virš laiko.:::Tuo atmintis kažkuo panaši į amžinybę, nes paima iš negailestingojo laiko valdžios tai, ką šis šluoja savo tėkme.Be atminties tiek dabartis, tiek amžinybė būtų neįmanomos. Atmintis yra mūsų tapatybės atrama, nes žvelgdami atgalios galime padaryti išvadas, apibendrinimus ir sprendimus, kurie kuria dabartį. Kita vertus, atmintis yra selektyvi. Prisimename tai, ką norime prisiminti. Vienus dalykus esame linkę iškelti į dienos šviesą, kitus – užtušuoti. Tai būdinga tiek asmeninei, tiek kolektyvinei sąmonei. Asmuo ko nors neprisimindamas saugo save nuo skausmo (juk atmintis sunkiai toleruoja nemalonius dalykus), bendruomenė – nuo akistatos su klaidomis.
Todėl atminčiai reikalinga tiesa. Be tiesos atmintis praranda sąžinę. Tuomet pagrindiniu dalyku tampa interpretacija, kuri dažniausiai remiasi kieno nors interesais ir nauda, bet ne visada tiesos daugiabrauniškumu.
Savaip interpretuojami įvykiai, istorijos ir poelgiai tolsta nuo tiesos didybės virsdami rakandu nuosavam teisumui paramstyti. Visi šie ir kiti dalykai yra susipynę ir Sausio 13-osios įvykyje ir jo atminime. Beviltiškai tolstame nuo jo. Vis tas laikas.
Tačiau į pagalbą ateina atmintis, kuriai reikia tiesos, nes interpretacijų daugėja. Juk šaltakraujišku veidu visuomenei pateikiamos Algirdo Paleckio ar Kazimiros Prunskienės tų dienų įvykių versijos. Pagaliau, ar neverta prabilti apie atminties properšas, kurių sąmoningai ar ne, bet nenorime pastebėti? Ar dvidešimtmetis nėra proga prabilti ir apie tam tikrus mitus, susijusius su 1991-ųjų Sausio įvykiais? Vienas tokių, kad išskyrus saujelę „platformininkų“ visi buvę už laisvės siekį, visi stovėję prie mūsų valstybingumą simbolizuojančių pastatų, visi dirbę, nemiegoję, budėję, kad tik Lietuva išliktų.
Turėtume sąžiningai pripažinti, kad tai buvo sveikoji Tautos dalis, bet šioje dramoje būta ne tik didvyrių, bet stebėtojų ir išdavikų. Juk netrukus pasigirdo chorai balsų skelbiančių, kad „prie ruso buvo geriau“. Pagaliau ir Aukščiausiosios Tarybos nariai nebuvo vieningi tomis dienomis, kaip dabar siekiama vaizduoti. Politikai pynė intrigas, mąstė apie ateitį, rinkosi kozirius ir politinius dividentus. Juk gana greitai Aukščiausioji Taryba net posėdžiauti kartu nebeišgalėjo... Akivaizdu, kad iki šiol mes neturime visapusiško vaizdo apie anuos įvykius. Daug nutylėjimų, daugtaškių ir patetikos.
Pirmadienį LTV laidoje „Atgarsiai“ signataras Kazimieras Motieka prasitarė, kad ne visi parlamentarai buvę tą naktį Seimo rūmuose, bet, kas jie tokie, taip ir nepasakė. O kodėl negalime žinoti, kad buvo pabūgusiųjų ir lūkuriuojančiųjų? Kaip tiršta migla gaubia ir Alberto Šimėno premjerystės istoriją. Ką kalbėti apie Prunskienės Ministrų kabineto sprendimą pakelti maisto produktų kainas?
Visiems šiems įvykiams reikia tyrimų, analizių, istorikų darbo. Juk žmonės dar gyvi, praėjo dvidešimt metų, pasikeitė situacija šalyje. Tačiau kasmet, atėjus Sausio 13-osios įvykių minėjimui, visi tampa orūs, gražūs ir dvasingi, vėl raudos ir jausmai. Gal išdrįskime norėti visos įmanomos tiesos? Kodėl kai kurie žuvo, prarado sveikatą, visą gyvenimą, o kai kurie – džiaugiasi privilegijomis, nors net aną lemtingą sausį kenkė, mezgė intrigas?
Todėl atmintis tiesos akivaizdoje yra ne kerštas, o sąžiningumas ir padorumas. Nejauku ir pikta ne tik dėl Rusijos specialiųjų tarnybų interpretaciją platinančio A. Paleckio, bet ir dėl K. Prunskienės tolesnio plaukiojimo politikos vandenyse, dėl Marijono Misiukonio Gedimino trečiojo laipsnio ordino, dėl Sausio 13-osios bylos tyrimo imitavimo šalies prokūratūroje. Suprantama, kad mūsų laisvės, dabarties ir ateities gynėjų aukos yra daugiau nei visi šie dalykai. Tačiau tiesos reikia mums, ateities kartoms, kad parodytume, jog nedeklaratyvi meilė Lietuvai yra nekonjunktūrinė vertybė.
Bernardinai.lt
