Visagino totorių bendruomenės tautiniai kostiumai: tradicijos ir meistriškumo paslaptys
Visaginas ir visaginiečiai 26 11 2024 158 peržiūros

Visagino totorių bendruomenės tautiniai kostiumai: tradicijos ir meistriškumo paslaptys

Visagine aktyviai veikia totorių bendruomenė, o folkloro ansamblis „Miras“ yra gerai žinomas beveik kiekvienam miesto gyventojui. Šio kolektyvo artistai dalyvauja daugelyje miesto renginių, pritraukdami dėmesį ryškiomis dainomis, šokiais ir, žinoma, savo kostiumais. Apie tautinius totorių kostiumus, jų istoriją ir ypatybes pasikalbėjome su „Miras“ ansamblio atlikėja Guzel Aleksejeva.

Apie tautinius kostiumus
„Mūsų kostiumai – ne tik drabužiai, bet ir mūsų istorijos bei kultūros dalis, – pasakoja Guzelija. – Pavyzdžiui, mes dėvime baltas sukneles ir žalias liemenes, kurios vadinamos čapan. Moterų galvas puošia kalfakai – tradicinės totorių kepuraitės. Šie kostiumai buvo siūti specialiai mums Kazanėje. Visi jie yra individualūs, kaip ir batai, kurie, buvo gaminami pagal užsakymą, rankomis, atsižvelgiant į kiekvieno pėdos matmenis.“ „Šiandien pasirodymui pasirinkome kaimiškus kostiumus, – paaiškina Guzelija. – Jaunos moterys kaimuose rišdavo skareles taip, kad ausys liktų atidengtos. Vyresnės moterys tokias pačias skareles rišdavo po smakru, tačiau jos būdavo išsiuvinėtos.“

Kasdieninė ir šventinė apranga
„Kaimuose ir miestuose buvo skirtingi batai – kasdieniai ir šventiniai, – tęsia Guzelija. – Šventiniai batai būdavo puošnūs, išmarginti raštais, o kasdieniai – paprasti, be kulnų, odiniai. Kad batai nesusiteptų, buvo dėvimi kaliošai – tiek moterys, tiek vyrai turėjo savo kaliošų poras. Kasdien kaime dėvėdavo autus ir pynė vyžas, o atsiradus kaliošams, juos mūvėjo ant autų. Tačiau šokiams visi, net ir neturtingi, turėjo odinius batus. Totoriai visada garsėjo gera kokybiška odine avalyne ir puošnia apranga.“
Papuošalai ir jų reikšmė
Totorių kultūroje papuošalai ne tik pabrėždavo grožį, bet ir turėjo simbolinę prasmę. Visi papuošalai, išskyrus juvelyrinius, būdavo gaminami rankomis. „Monetose iškalti skylutes ir jas siūti prie galvos apdangalo – tai buvo įprasta, – dalijasi Guzelija. – Dideli antkakliai, apyrankės, diržai su dideliais jaspio akmenimis – visa tai atspindėjo tiek statusą, tiek meistriškumą.“
Jaunos merginos į kasų galus pritvirtindavo papuošalus iš monetų, vadinamus čulpais. „Buvo tikima, kad kuo sunkesni čulpai, tuo ilgesni ir stipresni bus plaukai, – pasakoja Guzelija. – Mano prosenelė man paliko karolius iš karneolio. Manoma, kad šis akmuo saugo, gerina regėjimą, o nėštumo metu padeda sėkmingai gimdyti. Nors nežinau, kiek šis tikėjimas yra pagrįstas, abu savo sūnus gimdžiau su šiais karoliais.“
Galvos apdangalai ir vyriška apranga
Ištekėjusios moterys rinkosi uždaresnius galvos apdangalus. Miestuose moterys dėvėdavo kalfakus ir lengvas šilkines skareles. „Kai vaikinas artindavosi prie jaunos merginos, ji skarelės kampučiu prisidengdavo šypseną, nes buvo laikoma nepadoru atvirai šypsotis, – aiškina Guzelija. – Vyrai visada dėvėjo tubaitei – tradicinę totorių kepuraitę.
Būdavo lengvų megztų tubaitei, skirtų namams, o žiemai – šiltų, dygsniuotų. Turtingesni dėvėdavo kepures iš karakulio, kuris buvo laikomas brangiausiu kailiu.“
Vyrai ir moterys miestų drabužiuose naudojo karakulinius apykakles. „Miestų moterų paltai būdavo su mažomis apykaklėmis, o kaimuose – su dygsniuotais ar velto kailio apykaklėmis“, – priduria Guzelija.

Tradicijų išsaugojimas šiandien
„Aš visada dėviu galvos apdangalą – man taip patogiau, – sako Guzelija. – Papuošalai taip pat yra mano kasdienybės dalis. Mano karoliai iš karneolio, kuriems jau 130 metų, yra ypatingi. Daugelis mūsų ansamblio narių taip pat dėvi papuošalus ir saugo tradicijas.“
Rankdarbiai visada užėmė svarbią vietą totorių moterų gyvenime. „Merginos, besiruošiančios ištekėti, gamindavo nėrinius, kuriais puošdavo namus. Kai ateidavo laikas, šie nėriniai būdavo kabinami prie tvorelės, taip rodant, kad namuose gyvena mergina, pasiruošusi santuokai“, – pasakoja Guzelija.
Be to, ypatingas dėmesys buvo skiriamas maisto gaminimui. „Kai atvykdavo piršliai, mergina turėdavo paruošti visiems koldūnų. Jų dydis neturėjo viršyti nykščio falangos. Tai rodė jos kruopštumą ir darbštumą. Taip pat tradicinė plonytės makaronų juostelės gamyba – tikras menas, kurį mes vadiname tokmash.“
Ansamblio „Miras“ nariai per kostiumus, dainas ir tradicijų pasakojimus perduoda turtingą paveldą naujoms kartoms. „Kiek žinau, šiandien Lietuvoje nedaug totorių kalba totoriškai. Visagine situacija kiek kitokia, ir mes didžiuojamės, kad galime dalytis savo kultūra, – užbaigia Guzelija. – Tai mūsų indėlis į nacionalinės atminties ir daugiakultūriškumo išsaugojimą mūsų mieste.“


Sukurtą pagal Projektą „Tautiniai kostiumai – Visagino tautinių bendruomenių (II etapas)“, kuris dalinai finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Kviečiame Mokitys.Žiemos priėmimas 2025 m.
Kviečiame Mokitys.Žiemos priėmimas 2025 m.

Automatinų sistemų mechatronikas.Plastikų liejimo mašinų derintojas. Elektrikas suverintojas.

-°С -%

Все авторские имущественные права и смежные права на размещенную на сайте news.tts.lt информацию принадлежат ЗАО "Telekomunikacinių technologijų servisas", если не указано иное.
Подробнее об использовании материалов сайта