V.Matulevičius. Nuo balsų pirkimo - iki dar didesnės savivalės

Lietuva suklupo ten, kur niekas nesitikėjo - mes tapome pirmąja šalimi Europos Sąjungoje, nepripažįstančia savo parlamento rinkimų teisėtumo.:::

Tai, kas nutiko, prilygsta nuosprendžiui: šalis, nebesugebanti laisvai ir nepriekaištingai išsirinkti naujos valdžios, negali būti laikoma nei demokratiška, nei civilizuota. Rinkėjų balsai masiškai perkami ir falsifikuojami tik tuose kraštuose, kuriuose demokratija yra butaforija, pridengianti vienokios ar kitokios formos režimus - štai kur mes atsidūrėme 23-aisiais nepriklausomybės metais.

Atsakomybė už tai tenka toli gražu ne vien tik Vyriausiajai rinkimų komisijai. Ši komisija - viso labo vasalas, vykdantis suverenų valią. Pirmą sykį kompiuteriai "užlūžo" dar 1998 metų Prezidento rinkimų metu, vėliau tai ir vėl pasikartojo - tame pačiame Kaune, tačiau teisingumą sergstinčioms institucijoms tai buvo nė motais. Kaip ir tuomet, kai į politinę areną įžengė Darbo partija su savo juodais milijonais.

Tiesa, dėl tų milijonų ji vėliau atsidūrė teisme, bet ne už tai, kad papirkinėjo rinkėjus. Kai kiti kandidatai buvo baudžiami už padovanotą rašiklį ar knygą, Darbo partija nekliudoma rengė puotas per Lietuvą ir veže balsuoti mėlynanosių būrius. Puotas, nė kiek nesislėpdami, "darbiečiai" rengė ir per šiuos rinkimus, bet akis badantis papirkinėjimas valstybės vadovams parūpo tik tada, kai tapo aišku, jog ši partija jau matuojasi vietas Vyriausybėje. Ir, kas dar blogiau, - savo sąjunga su socialdemokratais kelia grėsmę daugiamilijardinės vertės energetiniams projektams.

Štai tada ir buvo prisimintas teisingumas rinkimuose - pačiu aukščiausiu lygmeniu. Socialdemokratų lyderiui buvo tvirtai pasakyta: su Darbo partija - jokių koalicijų. Šiam nepaklusus, buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl Seimo rinkimų teisėtumo.

Prezidentūros išskaičiavimai nesunkiai numanomi. Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos nagrinėjimas - beviltiškai vėluoja, vadinasi, telieka vienintelis kelias - naikinti rinkimų rezultatus. Iki pakartotinų rinkimų praeis pusmetis, o per tą laiką bus sulaukta ir nuosprendžio, po kurio Darbo partija bus tiesiog likviduota. Sugrįš konservatoriai, ir energetiniai projektai bus išgelbėti, o su jų išgelbėjimu bus užganėdinti ir tie, kurie jais suinteresuoti ne vien dėl meilės Tėvynei.

Tačiau čia kyla neišvengiamas klausimas: o kuo gi šiose intrigose dėti tie naujojo Seimo nariai, kurie buvo išrinkti garbingoje kovoje?

Esu vienas iš jų, todėl neslėpsiu, man šis klausimas itin rūpi. Tiesiog man nepatinka, kai kas nors, prisidengdamas aukštais sumetimais, kitiems rengia po peiliu einančių avinų vaidmenį.

Negaliu sutikti su tuo, kad Lietuvoje, garsiai šaukiant apie nupirktus rinkimus, tyliai brandinama dirva dar didesnei savivalei. Juk kreipimusi į Konstitucinį Teismą siekiama panaikinti rinkimų rezultatus ne tik tose apygardose, kuriose nustatyta daugiausia pažeidimų. Pagrindinis tikslas - daugiamandatė apygarda, Seimo nariai, išrinkti pagal partijų sąrašus. Kadangi jų - pusė, panaikinus rinkimų rezultatus, Seimo darbas, taigi, ir Vyriausybės formavimas pusmečiui būtų paralyžiuotas. Kas ir kokiu pagrindu tuomet valdytų valstybę, Konstitucija net nenumato - turbūt vienasmeniškai prezidentė, kuri visa tai ir sumanė. Bet yra ir kita šio reikalo pusė: panaikinus rinkimų rezultatus daugiamandatėj apygardoj, Seimo nario mandatai būtų atimti ir iš tų politikų, kurie buvo išrinkti nepažeidžiant įstatymų. O tokių, kaip žinoma, - dauguma.

Todėl šio sumanymo iniciatoriams ir galimiems vykdytojams norėtųsi priminti vieną esminį teisinės valstybės principą: niekas ir jokiu pagrindu neturi teisės atimti mandatų iš tų Tautos atstovų, kurie buvo išrinkti teisėtai ir nepažeidė jokių įstatymų. Tai, kad įstatymus pažeidė kažkuri dalis kandidatų, niekam nesuteikia teisės bausti visus likusius - tai būtų kolektyvinės atsakomybės principo taikymas, būdingas totalitariniams režimams. Bet kokia bausmė (o mandato atėmimas yra būtent bausmė) gali būti taikoma tik už neginčytinai padarytus ir nustatyta tvarka įrodytus nusižengimus įstatymams. Visa kita reikštų savivalę, nesuderinamą nei su Lietuvos Konstitucija, nei su galiojančiais įstatymais, nei, pagaliau, - su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

Taigi, jeigu būtų paskelbti pakartotiniai rinkimai daugiamandatėje apygardoje, jų metu išrinktas Seimas būtų dar mažiau legitymus, nes jis būtų suformuotas be jokio teisinio pagrindo panaikintų mandatų sąskaita. Nesunku numanyti, kad dalis mandatus praradusių Seimo narių su tuo nesusitaikytų ir savo pažeistas teises gintų Europos Žmogaus Teisių Teisme. Jiems laimėjus bylas, susidarytų nauja teisinė kolizija, kurios būtų nebeįmanoma išspręsti - net ir skelbiant dar vienus rinkimus.

Štai ligi kokio absurdo įmanoma prieiti, imituojant kovą už rinkimų skaidrumą.

Tačiau net ir susikompromitavę Europos akyse, mes vis dar galime rasti išeitį. Ta išeitis - ne kurti naujas problemas ir taikyti kolektyvinę atsakomybę, o pritaikyti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus tiems, kurie perka rinkėjus. Įtariamasis žinomas - tereikia atverti kelius teisingumui.

delfi.lt