Chen Guangcheng. Kaip Kinija negerbia savo įstatymų

Chen Guangchengas studijuoja U.S. Asia Law Institute, Niujorke. Tai pasakojimas ne tik apie situaciją Kinijoje, bet taip pat apie kiekvienos valdžios požiūrį į teisę apskritai.:::Nuo to laiko, kai gegužės 19-ąją atvykau į Jungtines Amerikos Valstijas, iš žmonių nuolat sulaukdavau to paties klausimo: „Ką planuoji čia veikti?“ Į šią šalį vis dėlto atvykau mokytis, o ne siekti politinio prieglobsčio, tačiau tikiuosi, kad man studijuojant JAV Kinijos vyriausybė ir Komunistų partija nuodugniai ištirs neteisėtus veiksmus, mane ir mano šeimą kamavusius ištisus septynerius metus.

Prašiau vyriausybės tokį tyrimą atlikti, kai vos tik palikęs JAV ambasados suteiktą prieglobstį ir Amerikos diplomatams baigus derybas dėl to, kad būčiau grąžintas savo šeimai, buvau paguldytas į ligoninę Pekine.

Aukštas pareigas Kinijos vyriausybėje einantys pareigūnai patikino mane, jog bus atliktas nuodugnus ir viešas tyrimas, ir kad jie netrukus praneš man šio tyrimo rezultatus. Nuoširdžiai iki šiol tikiuosi, jog šis pažadas bus ištesėtas, nors ir žinau, kad vyriausybė daugelį kartų neįvykdė panašių pažadų. Tad raginu JAV bei kitų demokratinių valstybių žmones bei vadovus nuolatos priminti Kinijai, kad būtų daroma pažanga šioje srityje.

Daugiausia klausimų turiu Shandongo provincijos, Linyi miesto ir Yinano apygardos pareigūnams bei valdininkams. Kodėl jie, pradedant nuo 2005-ųjų metų, nelegaliai mane ir mano šeimą uždarė mūsų namuose Dongshigu kaime ir uždraudė bendrauti su kitais kaimo gyventojais?

Kodėl 2006-aisiais jie neteisingai apkaltino mane turto niokojimu ir vadovavimu miniai, piktybiškai trukdžiusiai eismą ir nuteisė mane kalėti penkiasdešimt vienam mėnesiui po teismo procesų, kuriuose nedalyvavo mano nurodyti liudininkai bei mane gynęs teisininkas?

Kokiu teisiniu pagrindu remdamiesi jie vėl pavertė mano šeimos namus kalėjimu, man vos tik grįžus iš įkalinimo įstaigos 2010-aisiais?

Esminė problema, kurią privalo išspręsti Kinijos vyriausybė, yra nepaklusnumas teisės aktams. Kinijai netrūksta įstatymų, jai trūksta įstatymų valdžios, įstatymų vykdymo ir laikymosi.

Būtent dėl šios priežasties už mano bylą atsakingi asmenys daugelį metų galėjo atvirai ir nevaržomai niekinti šalies įstatymus. Nors ir kiekviena kita valstybė turi nuolatos tobulinti savo baudžiamąją teisę, Kinijoje į šį klausimą turėtų būti atkreiptas ypatingas dėmesys, kadangi taip būtų užkirstas kelias savavališkam piliečių persekiojimui bei areštui.

Nesuskaičiuojama daugybė teisės profesorių ir teisininkų keletą dešimtmečių sunkiai triūsė kurdami įstatymų leidybos bei konstitucijos taikymo taisykles tam, kad būtų išvengta prieš valdžios dešiniuosius nukreiptų bei kitokio plauko „masinių sąjūdžių“, vykusių šeštąjame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje, jau nekalbant apie Kultūrinės revoliucijos baisybes 1966–1976 metų laikotarpiu.

Nepaisant to, šios prevencinės priemonės praktikoje dažniausiai tiesiog ignoruojamos – niekas į jas neatsižvelgė ne tik mano, bet ir mano sūnėno Chen Kegui atveju. Vietinei policijai sužinojus apie tai, jog aš slapčia pabėgau iš kaimo balandžio mėnesį, mano brolio sodybą vidury nakties „aplankė“ plėšikų gauja – nė vienas iš jų nevilkėjo uniformos, nė vienas neturėjo raštiško įgaliojimo apieškoti namus ar ką nors suimti, nė vienas nesiteikė prisistatyti, kas jis toks.

Vidury nakties jie perlipo sodybos supusią tvorą, išlaužė namo duris ir užpuolė mano brolio šeimą. Sulaikę mano brolį, šie asmenys į sodybą grįžo dar du kartus – abu kartus jie žiauriai sumušė mano brolienę ir sūnėną.

Jiems grįžus trečią kartą, mano sūnėnas pagriebė virtuvėje buvusį peilį ir tris iš jų sužeidė, gindamas savo ir savo motinos gyvybes.

Kegui, kuriam šiuo metu 32-eji metai, netrukus buvo sulaikytas ir uždarytas į kalėjimą Yinano apygardoje. Absurdiškiausia tai, jog jis į kalėjimą buvo pasodintas už „pasikėsinimą nužudyti“. Nuo to laiko niekam nepavyko su juo susisiekti ir greičiausiai visą tą laiką jis buvo ir tebėra kankinamas dar žiauriau už savo tėvą.

Nepaisant to, jog Kinija 1988-aisiais pasirašė Jungtinių Tautų konvenciją prieš kalinių kankinimą ir atitinkamai sutvarkė teisinę sistemą, kad šios konvencijos būtų laikomasi, kankinimas Kinijoje iki šiol lieka vienu iš pagrindinių būdų išgauti prisipažinimą iš sulaikytų asmenų.

Maža to, nė vienam jo šeimos pasamdytam advokatui nebuvo leista nagrinėti jo bylą. Vietoj to vietos vyriausybė pareiškė, jog Kegui teks susitaikyti su tuo, kad jam byloje padės valdžios paskirti teisininkai.

Kinija iki šiol neturi atitinkamo priešnuodžio tokioms situacijoms, pavyzdžiui, kaip habeas corpus – galimybės būti paleistam iš kalėjimo prieš patį teismo procesą, jei areštas buvo neteisėtas, t.y. jei žmogus buvo arešuotas be jokios priežasties arba neradus įtikinamų įrodymų, jog jį būtina įkalinti iki teismo proceso.

Dabartinė Kinijos teisinė sistema yra paremta prielaida, kad ieškovai yra atsakingi už neteisėtą policijos pareigūnų ir jiems dažnai tokiose bylose padedančių nusikaltėlių elgesį. Taigi jų pareiga šį elgesį ir tvarkyti, jį tobulinti, stengtis, kad daugiau tokių avejų nebebūtų ar būtų kuo mažiau. Tuo tarpu teisėjai turi teisę nederamą pačių ieškovų bei policijos pareigūnų elgesį tvarkyti ir už jį bausti, tik bylai pasiekus teismą.

Deja, kiekvieną bent kiek svarbesnę bylą šalies teisinės sistemos lygmeniu tvarko ir prižiūri atitinkamas Komunistų partijos politinis-teisinis komitetas. Pradedant Yinano apygardos teismu ir baigiant Aukščiausiuoju Liaudies teismu Pekine, būtent šie komitetai prižiūri ieškovų, policijos pareigūnų bei teisėjų veiksmus.

Todėl šie ganėtinai autonomiškai vienas kito atžvilgiu teisinės sistemos atstovai sujungiami į galingą ginklą, kuriam neįmanoma pasipriešinti. Šie politiniai-teisiniai komitetai niekina tas kelis dešimtmečius trukusias pastangas įdiegti teisės ir įstatymų viršenybę šalies gyvenime.

Kol mudu su žmona turime galimybę studijuoti teisę bei susitikti su įvairiausiais amerikiečių pareigūnais, valdininkais, teisės profesoriais ir žmonėmis, kurie užsiima įstatymų tobulinimu, man ir mano sūnėnui bandę padėti nepriklausomi advokatai susiduria su kasdieniu pavojumi ir panieka.

Tad kiekvienas valdžios siūlomas tyrimas, kuris skirtas susidoroti su neteisybe, kurią patyriau aš ir šimtai tūkstančių mano tėvynainių, privalo išaiškinti – pirma, kas grobia, žaloja, persekioja ir atima teisininko licenciją iš šių advokatų bei nuolat grasina jų šeimoms.

Antra, toks tyrimas turi parodyti, kodėl atsakovai privalo remtis teisine valstybės paskirtų advokatų pagalba, užuot patys išsirinkę savo advokatą. Taigi Kinijos valdžia privalo imtis veiksmų ir išspręsti problemas, kylančias iš nederamo įstatymų taikymo praktikoje.

Nepaklusnumas teisės aktams greičiausiai yra pagrindinė problema, į kurią privalės atsižvelgti naujieji šalies vadovai, kurie bus išrinkti šį rudenį vyksiančiame 18–ajame Nacionaliniame Kinijos Komunistų partijos Kongrese.

Tikėtina, jog Kinijos politinis stabilumas priklausys nuo to, kaip veiksmingai įstatymų valdžia bus įdiegta valstybėje, kurioje paklusnumas įstatymams ir įstatymų viršenybė praktiškai neegzistuoja.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad naujieji šalies vadovai išmintingai išnaudos šią galimybę. Senovės kinų patarlė byloja: „Jei pats nesi teisus, kaip gali teisti kitus?“

bernardinai.lt