Dar viena ES sutartis, dar vienas airiškas referendumas

Europos Sąjunga 2002 m. užplūdusi euforija dėl euro įvedimo seniai išgaravo. Prieš dešimtmetį tikėtasi, kad šalys, įsivedusios bendrą valiutą, laikysis nustatytų fiskalinės drausmės taisyklių ir kontroliuos savo įsiskolinimus.:::Tačiau dabar, euro krizės akivaizdoje, matyti, kad toks tikėjimas buvo naivokas.

Niūri ekonominė ES realybė diktuoja naujas sąlygas: šalys turi arba pasirašyti naują, griežtesnį fiskalinį susitarimą, arba susitaikyti su karčiomis besaikio ir nekontroliuojamo išlaidavimo ir skolinimosi pasekmėmis, tarp kurių, Graikijos atveju, – net ir pasitraukimas iš pinigų sąjungos.

Vakar Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo Seimui teikia ratifikuoti šią Europos fiskalinės drausmė sutartį, kurią Lietuva ir dar 24 ES valstybės Briuselyje pasirašė kovo 2 d.

Tuo tarpu Airijos piliečiai šį klausimą – ratifikuoti ar ne griežtesnius finansinius įsipareigojimus bei nacionalinių biudžetų kontrolę numatančią sutartį – ketvirtadienį sprendžia referendume. Tai vienintelė Europos šalis, kurioje ratifikavimui nepakanka šalies institucijų apsprendimo ir sutarimo, bet jam būtinas ir daugumos visuomenės narių pritarimas.

Sutarties šalininkai, tarp jų ir Airijos premjerė Enda Kenny pabrėžia, kad prisijungimas prie sutarties suteiktų šalies ekonomikai daugiau stabilumo, padėtų ateityje išvengti didelių ekonominių krizių bei neleistų šalims negrįžtamai prasiskolinti. Be to, toks sprendimas neužkirstų kelio atsiradus būtinybei Airijai vėl kreiptis į ES dėl skubios finansinės pagalbos.

Ratifikavusios sutartį šalys įsipareigotų griežtai kontroliuoti savo biudžeto išlaidas bei prižiūrėti, kad struktūrinis biudžeto deficitas neviršytų 0,5 proc. BVP, o įsipareigojimų nevykdymas reikštų griežtesnes nei iki šiol ekonomines sankcijas.

Subalansuoto biudžeto reikalavimą, esant dabartinei ekonominei situacijai, įmanoma įgyvendinti tik dviem būdais – didinant mokesčius arba intensyvinant taupymo priemones, o realiausia – taikant abi priemones vienu metu. Nenuostabu, kad tokia perspektyva krizės išvargintų europiečių tikrai nevilioja, tad būtent šiomis visuomenės nuotaikomis ir naudojasi sutarties oponentai.

Pasak jų, pritarus sutarčiai viršnacionalinėms ES institucijoms būtų suteikiama dar daugiau galių standartizuotai ir neatsižvelgiant į šalių skirtumus bei ekonominius niuansus kontroliuoti ir kištis į šalių narių ekonomikos politiką ir ją kontroliuoti.

Oponentų teigimu, gali nutikti taip, kad taupymas ir mokesčių didinimas daugelį metų taptų pagrindine ekonomikos kontroliavimo priemone ir taip būtų ribojamas augimas bei šalies atsigavimas.

Tiesa, ekonomistai savo ruožtu pažymi, kad tokie politikų argumentai gana spekuliatyvūs, nes taupymas dar kurį laiką išliks vienu svarbiausiu instrumentu bet kuriuo atveju – tiek sutartį ratifikavus, tiek ir ją atmetus.

Preliminarios apklausos rodo, kad dauguma airių turėtų pritarti sutarties ratifikavimui, o pagrindinis nepritariančiųjų motyvas – noras nubausti vyriausybę, išvarginusią žmones įvairiomis taupymo priemonėmis.

Tačiau referendumo rezultatų lengvai prognozuoti neleidžia ganėtinai didelis neapsisprendusiųjų procentas, kurie savo paskutinės minutės balsais greičiausiai ir lems referendumo rezultatus.

Didelio rinkėjų aktyvumo nesitikima, nes, kaip sako patys airiai, klausimas toks kompleksiškas ir sudėtingas, o aiškumo tiek mažai, kad kyla nenumaldomas noras į visa tai tiesiog nesikišti. Truputį daugiau nei tris milijonus gyventojų turinti Airija spėjo pagarsėti savo referendumais dėl ES sutarčių, kai 2001 m. nepritarė Nicos sutarčiai, ir 2008 m., kai atmetė Lisabonos sutartį.

Tiesa, tuomet buvo kalbama apie ES plėtrą bei administracines ir institucines reformas, o šį kartą – apie ekonomikos politiką, kuri neišvengiamai atsispindės kiekvieno europiečio piniginės turinyje.

Sunku pasakyti, ar toks argumentas airius gali įkvėpti aktyviai dalyvauti balsavime, tačiau trečias neigiamas referendumas iš Dublino Briuseliui būtų tikrai prastas signalas.

Vienintelė Didžioji Britanija – pati vetavusi sutartį ir atsisakiusi prie jos prisijungti – ko gero, apsidžiaugtų tokiu rezultatu.

Bernardinai.lt