Latvijos Respublikos kalbos ir švietimo politika visuomenei integruoti
Lietuva dar tik ketina būsimame Švietimo įstatyme reglamentuoti tautinių mažumų švietimo pokyčius. Tuo tarpu kaimynė Latvija dvikalbio švietimo reformą pradėjo įgyvendinti prieš 15 metų.:::Sėkmingai Latvijoje veikianti dvikalbio švietimo sistema šiuo metu laikoma viena geriausių Europos Sąjungoje. Su latvių patirtimi supažindina dr. Ina Druvietė, ją pristačiusi š. m. spalio 27 d. Seime vykusioje konferencijoje „Tautinių mažumų švietimo politika Europos Sąjungoje: Latvijos patirtis“. Straipsnis parengtas pagal I. Druvietės pranešimą ir pateiktą vaizdo medžiagą. Latvija daug mokosi iš Lietuvos, Estijos, tačiau dvikalbis švietimas yra ta sritis, kurioje galbūt jums pravers Latvijos patyrimas.Žinoma, nė vienos valstybės švietimo ir kalbos politika negali būti automatiškai perkelta į kitą valstybę, bet lietuvių ir latvių kalbos yra brolių kalbos, vienintelės gyvos baltų kalbos. Todėl mes turime bendradarbiauti švietimo politikos ir kalbos srityje.
Pateiksiu nedidelę apžvalgą, kalbėsiu apie savo patirtį.
Aš mokau dvikalbio švietimo pagrindų Latvijos universitete. Į šį darbą esu įsitraukusi nuo 1998 metų. Dar po metų, 1999-ųjų gruodį, Latvijoje buvo priimtas dvikalbio švietimo raidai reikšmingas Valstybinės kalbos įstatymas.
Priminsiu keletą pagrindinių Latvijos kalbos politikos principų. Mes gerbiame visas kalbas ir kultūras, tačiau vieninga visuomenės kalba turi būti latvių kalba. Latviai turi teisę bendrauti savo kalba visuomet ir visur Latvijos teritorijoje. Todėl mūsų Valstybinės kalbos įstatymas ir kalbos politikos ideologija remiasi tokiomis išvadomis: bet kurios kalbos mokėjimas yra vertybė, bet kuriam socialiai ir ekonomiškai aktyviam žmogui yra būtina mokėti bent tris kalbas. Kalbų mokėjimas yra būtinas skatinant tarptautinius ekonominius ryšius, konkurencingumą, bet visuomenės integracijos pagrindas Latvijoje gali būti tik latvių kalba. Mes turime atsižvelgti į globalizacijos, integracijos tendencijas, tačiau jos negali prieštarauti būtinybei išsaugoti nacionalinę tapatybę
Ar apskritai galime lyginti Latviją ir Lietuvą? Ar Latvijos kalbos situacija gali būti reikšminga Lietuvos kalbos politikos kūrėjams? Reikia žiūrėti, kokia yra mūsų istorija, etnodemografinė padėtis, kaip mūsų kalbos funkcionuoja toje ar kitoje sociolingvistinėje aplinkoje, kaip iki šiol buvo įgyvendinta valstybinės kalbos politika, kaip dirba kalbos politikos institucijos.
Svarbiausia yra etnodemografiniai ir etnolingvistiniai rodikliai. Kaip matome, absoliutus lietuvių kalbos vartotojų skaičius ir reliatyvi svarba yra didesnė, nei latvių kalbos vartotojų savo valstybėje, bet šie skirtumai nėra tiek statistiškai reikšmingi, kad galėtume kalbėti apie visiškai skirtingą kalbos situaciją. Žinoma, yra skirtumų tautinių mažumų konfigūracijoje, bet pasaulio kalbų fone matome, kad latvių ir lietuvių kalbos priklauso didžiosioms pasaulio kalboms. Tai sakau be ironijos, nes iš apie 7 tūkst. pasaulio kalbų tik šiek tiek daugiau kaip 200 kalbų šneka vienas milijonas ir daugiau žmonių.
Bet mūsų konkurencijos zonoje išsitenka ir vadinamosios megakalbos – anglų, rusų, o Lietuvoje – lenkų kalba, kurių vartotojų skaičius pasaulyje dešimtimis ir šimtais kartų viršija lietuvių ir latvių kalbų vartotojų skaičių. Todėl turime atsižvelgti ir į šios globalios konkurencijos aspektus.
Šiek tiek – apie mūsų valstybių pagrindinius kalbos politikos principus, įtvirtintus įstatymais. Ir Lietuvos, ir Latvijos konstitucijose yra straipsniai, kurie garantuoja valstybinės kalbos statusą, tautinių mažumų teises. Abi valstybės yra pasirašiusios ir ratifikavusios Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją.
Priminsiu, kad nei Latvija, nei Lietuva nėra ratifikavusios Europos regionų, arba mažumų, kalbų chartijos. Kodėl miniu šį tarptautinį aspektą? Latvija ir Lietuva nėra vienišos salos pasaulio kalbų politikos vandenyne. Nors Europos Sąjungos nuostata yra tokia, kad kalbos ir švietimo politika yra kiekvienos valstybės kompetencija, bet tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje kalbos politiką reguliuoja bent 200 įvairaus lygio įpareigojantys tarptautiniai dokumentai. Ir Latvija, ir Lietuva kalbos ir švietimo atžvilgiu yra pavaldžios tarptautinei stebėsenai. Tiek Europos Tarybos, tiek ES institucijų.
Taigi kokie yra mūsų kalbos politikos principai tautinių mažumų švietimo atžvilgiu? Švietimo politika yra bendra valstybinės kalbos politikos ir visuomenės integracijos politikos dalis. Mes gerbiame kiekvienos tautinės mažumos teisę identifikuotis su savo kalba ir kultūra, tam teikiame valstybinę paramą ir manome, kad mūsų tautinių mažumų politika turi būti formuojama pagal tikslų teisinį ir finansavimo mechanizmą. Reikia atsižvelgti į tolygumą, reikia nuolat informuoti visuomenę, dirbti ranka rankon su nevyriausybinėmis organizacijomis, švietimo sistemos dalyviais ir reikia suprasti, kad greitų rezultatų šioje sudėtingoje situacijoje neįmanoma pasiekti.
Švietimo sistema yra tradicinė, tad didelių ir staigių reformų čia būti negali. Reikia būti griežtiems, bet veikti palaipsniui.
Kas apskritai yra dvikalbis švietimas?
Ši sistema tokia pat sena kaip civilizacija. Pirmosios dvikalbio švietimo sistemos veikė senovės Egipte, Mesopotamijoje, Graikijoje. Dvikalbis švietimas – sistema, kurioje kita kalba yra ne tik mokymo dalykas, bet ir kitų mokymo dalykų mokymo(si) priemonė. ES yra vartojamas terminas „integruotas turinio ir kalbos mokymasis“ (context and language integrated learning).
Pasaulyje yra daugiau negu 200 dvikalbio švietimo modelių, jie yra skirstomi į 8–12 dvikalbio švietimo programų. Latvijos sąlygomis tinkamiausi yra tokie dvikalbio švietimo modeliai, kurie leidžia įvairias modifikacijas. Šie modeliai numato, kad vaikai mokytis pradeda gimtąja (tautinės mažumos) kalba, o valstybinės kalbos svarba švietimo laikotarpiu tolydžio didėja.
Koks gi buvo mūsų kelias į dabartinio dvikalbio švietimo modelį?
1989 m. buvo priimtas Latvijos Kalbų įstatymas. Jame nustatyta, kad latvių kalba mokoma visose švietimo įstaigose – tiek valstybinėse, privačiose, tiek pagrindinėse ir aukštosiose mokyklose. Po trejų metų – 1992- aisiais, priimtas papildytas Latvijos Kalbų įstatymas ir buvo įvertinti trejų metų darbo rezultatai. Tuo metu latvių kalbos galėjo mokytis kiekvienas, darbo metu, nemokamai, tai lietė ir tautinių mažumų mokyklų mokytojus. 1995 m. įdiegta sistema, kai tautinių mažumų pagrindinėje mokykloje du, o vidurinėje mokykloje – trys dalykai mokomi latvių kalba. Tais pačiais metais buvo įdiegta tautinių mažumų programos pavyzdinė sistema. Buvo parengti keturi modeliai, kuriuos paruošė Švietimo ministerija, ir kiekviena mokykla turi teisę licencijuoti savo pasirinktą modelį. Tik nuo 2004 m. 60 proc. dalykų yra mokoma valstybine kalba. Vykstant šiems procesams, visąlaik buvo palaikomas aktyvus ryšys su visuomene.
Ryškus posūkis – 1999 m., kai buvo įdiegti modeliai, kurie Latvijoje sėkmingai veikia. Nuo 1999 metų visose tautinių mažumų mokyklose pradėtos įgyvendinti dvikalbio švietimo programos, t. y. mokymas vyksta 2 kalbomis – latvių (valstybine kalba) ir tautinių mažumų kalba (pagrindinėje mokykloje – 8 tautinių mažumų kalbos yra vartojamos mokymo procese, vidurinėje mokykloje – 7). Susikūrė mokyklos, kuriose mokymas vyko :
1) 1–12 klasėje (vidurinės mokyklos, gimnazijos) – rusų, lenkų, ukrainiečių, lietuvių, estų, žydų (jidiš) kalbomis;
2) 1–9 klasėje (pagrindinės mokyklos) – rusų, lenkų, baltarusių kalbomis;
3) 1–4 klasėje (pradinėse mokyklose) – čigonų kalba.
Įgyvendintas dvikalbis švietimas
Nuo 2004 metų vidurinėje mokykloje palaipsniui nuo 10 klasės buvo pradėtas mokymas latvių kalba (60 proc.), išsaugant galimybę išmokti tautinių mažumų literatūrą bei kitus mokymo dalykus ir tautinių mažumų kalba (40 proc.). Tautinių mažumų kalba mokomus mokymo dalykus renkasi ir nustato mokykla (pagal galimybes, tradicijas, tėvų pageidavimus).
Nuo 2008 metų (pradedant nuo 2007 / 2008 mokslo metų) 12 klasės centralizuotų egzaminų užduotys yra parengiamos tik latvių kalba. Mokinys gali pasirinkti, kuria kalba rašyti, atsakinėti per egzaminą. Centralizuoti valstybiniai patikrinimai 3, 6, 9 klasėje – vis dar yra rengiami ir užpildomi 2 kalbomis – latvių, tautinių mažumų (daugiausiai rusų, yra patirties ir su lenkų). Nuo 2008 metų Latvijoje, įgyvendinant tautinių mažumų švietimo politiką, yra visiškai įdiegtas dvikalbis švietimas – mokymas 2 kalbomis vyksta nuo 1 klasės iki 12 klasės, išlaikant kaip atskirą (privalomą) mokymo dalyką tautinių mažumų kalbą ir literatūrą, įskaitant valstybinius patikrinimus (įskaitas bei egzaminus).
Nuo 2009 metų buvo didinami kalbos mokėjimo reikalavimai privačių įstaigų, įmonių ir organizacijų darbuotojams. Mokėti latvių kalbą yra reikalaujama darbo skelbimuose ir pareiginiuose nuostatuose.
Paradoksalu, bet 2004 metais, kai dvikalbio švietimo sistema veikė jau apie 10 metų, sulaukta nemažai diskusijų, tačiau šios akcijos buvo daugiau politinės, nesusijusios su pedagogika. Buvo įdiegta sistema, kuri, nepaisant trikdžių, judėjo pirmyn. Galima pasakyti, kad įdiegus dvikalbę sistemą, mokiniai puikiai išmoksta valstybinę kalbą, gali studijuoti Latvijos aukštosiose mokyklose, įsilieti į šalies darbo rinką.
Kokie gi rezultatai? Manyčiau, kad mūsų etnodemografinėje ir politinėje situacijoje jie yra neįtikėtinai geri. Įkūrėme stabilią tautinių mažumų švietimo sistemą, nors ją dar reikia tobulinti ir šalinti trūkumus. Tačiau pats latvių kalbos vartojimas dar nėra pakankamas.
Keista, bet egzistuoja praktika nepagrįstai reikalauti mokėti ir kitų kalbų (paprastai rusų ir anglų). Dėl to iš darbo rinkos dažniausiai yra išstumiami nemokantieji rusų kalbos.
Latvijoje nei rusų, nei jokia kita tautinės mažumos kalba nėra privaloma. Čia turime surasti aukso vidurį. Reikėtų tobulinti teisinius aktus, tačiau kiekvienas latvis turi suvokti, kad ir jis turi būti atsakingas už savo kalbą. Kalba yra mūsų stuburas, ir esame teisingame kelyje.
Ina Druvietė, hab. filologijos daktarė, akademikė, Latvijos universiteto profesorė, Latvijos Seimo narė (nuotraukoje)
Bernardinai.lt
