Marytė Galaguz: «Erlandas – mano širdies dalelė»

Pokalbio su Erlando Galaguz mama Maryte Galaguz reikėjo palaukti – močiutė kepė blynus savo anūkui. Tad ir kalba prasidėjo nuo klausimo, kuo ypatingi tie močiutės kepami blynai. „Miltiniai su daug kiaušinių,“ – šypsodamasi atsakė Marytė ir pridūrė, kad vieninteliam savo sūnui, užsukusiam į svečius verda virtinukus su varške, kurie jos šeimoje vadinami varškėčiais.

- Esate Erlando Galaguz, šią kadenciją ėjusio Visagino mero pareigas, mama. Papasakokite šiek tiek apie save ir savo šeimą.

- Su vyru Jurgiu susipažinome dar mokykloje. Jis atėjo į mūsų vienuoliktą klasę, ir vos jį pamačiau – pajutau simpatiją. Kiek vėliau su juo kalbėjom, jam nutiko tas pats. Galime sakyti, jog tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ir labai džiaugiamės, kad mums taip puikiai pavyko. Rugsėjį susipažinome, o jau kitų metų balandį, baigę mokyklą, šventėme vestuves. Šių metų balandžio 28 dieną paminėjome jau 56-ąsias vestuvių metines. Jurgis – ukrainietis, ir nors pase įrašytas Georgijaus vardas, jo mama lietuvė, tėtis ukrainietis, todėl ir vadiname lietuvišku Jurgio vardu.

Po pusantrų metų gimė pirmoji dukra – Inga. Kadangi buvau labai jauna mama, vos tik baigusi mokyklą, nusprendžiau, jog  turiu mokytis ir toliau. Mokyklą ir aš, ir Jurgis baigėme labai gerais pažymiais, tad negalėjome sustoti ir netęsti mokslų net atsiradus pirmajai dukrai. Įstojau į pedagoginę mokyklą, ikimokyklinį skyrių. Besimokant, po dvejų su puse metų nuo pirmosios dukters, gimė ir Erlandas.

Baigusi pedagoginę mokyklą pradėjau dirbti, nors šeimoje augo jau du vaikai. Galbūt būtent vaikai ir buvo didžiausia paskata eiti dirbti – tuomet buvo sudėtinga gauti vietas vaikų darželyje, o auklėtojų vaikai buvo priimami į ikimokyklinio ugdymo grupes.

- Jauna ištekėjote, anksti susilaukėte net ne vieno, o dviejų vaikų. Ar nebuvo sunku jaunai šeimai?

- Buvome jauni ir sveiki, vienas kitam patikome. Dabar prisimindama tuos laikus galiu pasakyti, kad turėjo būti sunku – juk nė buto neturėjome, užsisakėme kooperatinį. Įnašui reikėjo pinigų, tad net ledų sau neleisdavome nusipirkti, smarkiai taupėme.

Šiek tiek vėliau įstojau ir į Vilniaus pedagoginį institutą, Istorijos fakultetą. Šis išsilavinimas papildė mano pirmąjį išsilavinimą, tačiau gyvenime taip ir nedirbau istorijos mokytoja. Dar besimokydama antrajame kurse buvau paskirta eiti vaikų darželio direktorės pareigas, ir beveik trisdešimt metų išdirbau tame pačiame vaikų darželyje. Besimokant institute gimė ir trečiasis mūsų vaikas – antroji ir jauniausioji duktė Ilona.

- Jaunos šeimos ne tik išgyvena sunkesnius laikus, bet neretai tai tampa ir pašlijusių santykių priežastimi. Ar nebuvo šešėlių ir Jūsų šeimoje?

- Ne, mums pasisekė. Daug kartų galvojau, už ką aš taip myliu savo vyrą, bet vieno atsakymo taip ir neradau. Kartais atrodo, kad tos priežasties jį mylėti kaip ir nėra, bet dažniau manau, jog tiesiog negalėjo būti kitaip. Visą gyvenimą išgyvenome pažindami tik vienas kitą ir tik vienas kitam, neturėjome jokių kitų istorijų, tačiau niekada ir nieko nesigailėjau. Jurgis supratingas, užjaučiantis ir mylintis. Jei būtų buvęs kitoks, nebūčiau galėjusi studijuoti, o išvažiuodama į neakivaizdinių studijų sesijas palikti jam vienam tris mažus vaikus. Juk ne kiekvienas vyras vertas tokio pasitikėjimo. Gal tik vieno šiek tiek gaila – norėtųsi, kad vaikų būtų buvę daugiau. Nors tuomet, kai laukėmės trečio, daugelis kalbėjo, kad tai labai daug, mes esame laimingi. Visi mūsų vaikai užaugo geri ir dori žmonės, iš kurių sulaukiame ir pagarbos, ir pagalbos, ir supratimo.

- Esate ne tik mama, bet ir močiutė. Kiek turite anūkų? Daugelis sako, jog anūkus myli net labiau, nei savo vaikus – ar jūs taip pat pritariate šiai minčiai?

- Turiu keturis anūkus: tris anūkus ir vieną anūkę Emiliją. Gal ir šiek tiek gėda pasakyti, bet aš savo vaikus myliu labiau, nei anūkus. Anūkams irgi netrūksta mano meilės, bet mano vaikai man yra viskas.

- Auginote dvi dukras ir vieną sūnų. Ar skiriasi dukrų ir sūnų auklėjimas?

- Labai džiaugiuosi, kad likimas man skyrė dvi dukras – esu tikra, kad gyvenime mergaitėms lengviau, gal todėl ir džiaugiuosi, kad jos dvi. Mes visą laiką gyvenome kukliai, pinigų niekuomet neturėjome, todėl be galo daug dirbome ir darėme viską, kad mūsų vaikai būtų aprengti, aprūpinti ir apsirengę. Toks mūsų gyvenimas gal ir užaugino mano išskirtinius santykius su vieninteliu sūnumi. Vyresnėlė duktė labai gerai mokėsi, grojo pianinu, todėl atrodė, kad jos nereikia trukdyti. Vyras eidavo į talkas stengdamasis uždirbti šeimai pinigų. Mažoji vis atrodė per maža ir jauniausia, labiausiai reikalinga globos, todėl visus darbus nudirbdavome su Erlandu. Sode laikėme triušius, auginome vaismedžių sodinukus, svogūnus. Buvo tokie laikai, kad bijojome parduoti užaugintas gėrybes turguje, tad mūsų pagrindiniai pirkėjai buvo mūsų kaimynai.

- Tai koks tas jūsų santykis su Erlandu?

- Turbūt geriausiai tą mūsų ryšį gali atskleisti vienas įstrigęs atmintin prisiminimas. Einame, būdavo, su Erlandu per miškelį triušių šerti, o jis taip garsiai kalba, nuolat kažko klausinėja. Dalinasi tokiom vaikiškom fantazijom: „Mamute, o jei rasčiau pinigų, o jie visi būtų surūdijė – kas tada“? Neapsikentusi paklausiau – o kodėl tu taip garsiai kalbi? „Kalbu, kad jūs, mamute, nebijotumėte per mišką eidama“... Visiems ir visada sakau, kad Erlandas – mano širdies dalelė. Kartu su juo mes visus darbus nudirbdavome, o bendras darbas turbūt labiausiai suartina.

- Ko, jūsų manymu, reikia kiekvienai mamai, kad ji jaustųsi mylima?

- Iš visų savo vaikų jaučiu meilę, tačiau įvardyti dėl ko būtent - būtų sudėtinga. Viskas atrodo taip paprasta ir savaime suprantama: gaunu pagalbos visuomet, kai tik jos prireikia. Vos tik nutinka kokia bėda, tuoj vaikai sulekia. Padeda ir finansiškai. Dukros skambina kasdien, kartais net ir tris kartus per dieną. Ir Erlandas paskambina kasdien, o jei kokią dieną dėl jo užimtumo skambučio nesulaukiu, pradedu jaudintis, jog kažkas nutiko. Labiausiai jaučiausi mylima tuomet, kai sužinojau, jog sergu onkologine liga. Tuomet vaikai vienas po kito ėmė mane už rankos ir kalbėjo, jog viskas bus gerai. Kad nebūtų taip baisu laukti biopsijos rezutatų, Erlandas išsivežė mane į Turkiją, kad tik mane prablaskytų ir man būtų ramiau. Turiu mylimus ir mylinčius vaikus.

- Jūsų sūnus ketvierius metus buvo Visagino meras ir dabar kandidatuoja antrajai kadencijai. Ką tai reiškia Jums ir ką tai keičia Jūsų gyvenime?

- Mūsų gyvenimas nesikeičia dėl to, jog vaikai užima kažkokias pareigas. Visi mūsų vaikai išsilavinę, turi gerus darbus. Vyriausioji Inga – buhalterė, baigusi žemės ūkio akademiją, jauniausioji Ilona – baigusi Šiaulių universitetą dirba logopede mokykloje. Visi vaikai pasirinko savo kelią, nors žinojau jų abejones, nerimą ir svajones. Jauniausioji dukra norėjo būti gydytoja, bet dėl prasto regėjimo negavo reikalingos stojant medicininės pažymos. Visa šeima nusprendėm, jog reikėtų studijuoti logopediją, nes ši sritis yra artima medicinai. Vyriausoiji irgi ėjo savo keliu. Kadangi puikiai mokėsi, buvo ir stovykloje Arteke, o baigusi vidurinę nežinojo, kur stoti. Prisimenu, jog tada visi susėdome ir kalbėjome apie tai, kas jai arčiausia širdies. Kadangi jai mieliausia buvo matematika, pasiūlėme stoti į buhalteriją, būti ekonomiste.

Erlandas pasirinko savo kelią pats, nelabai kuo jam padėjom ir net nepatarėm. Jau studijuodamas Kaune grįžta vieną kartą ir sako – o ką jūs manytumėte, jei važiuočiau studijuoti branduolinės fizikos? Tuomet mes didžiavomės, kad jis nori toliau tobulėti ir gilintis į šį sudėtingą dalyką. Žinoma, kad tam neprieštaravome. Net ir būdamas Visagino meru man jis - Erlandukas, vienintelis mano sūnus. Žinoma, labai skauda širdį, jei jam nepasiseka. Visą laiką jaudinamės. Pareigos man nieko nekeičia.

- Koks jūsų vaikų auklėjimo ir auginimo receptas?

Visiems sakau, kad mano taisyklės paprastos. Mano vaikai niekada nelakstė kur nereikia, visą laiką buvo pristatyti dirbti, mokomi tvarkos ir atsakomybės. Jei laikas namo, jie ir privalo grįžti namo – tokios tos mūsų nusibrėžtos taisyklės. Nė vienas mano vaikas po vakarėlius nelakstė, nė karto negrįžo namo prisirūkę ar prisigėrę, nes mes visada šalia. Jie visą laiką buvo užimti – gal tai ir yra ta pagrindinė vaikų auklėjimo taisyklė?

- Kokias svarbiausias vertybes norėjote perduoti savo vaikams?

- Labiausiai norėjome, kad vaikai mus mylėtų, kad būtume artimi. Mums svarbu, kad jie ir tarpusavyje būtų artimi – taip ir yra. Stengėmės užauginti juos sąžiningais, atvirais žmonėmis. Dabar žiūrėdama į juos galiu drąsiai pasakyti, kad pasiekėme daug, bet ar visu šimtu procentų – nesiimsiu spręsti. Visi užaugo – ir kaip vaikai, ir kaip asmenybės, patys savarankiškai priima sprendimus ir gyvena savarankiškus gyvenimus. Tik Erlandui mes patarėme nekandidatuoti, nes suprantame, kiek mero pareigos reikalauja vargo ir darbo. Bet ar kas nors gali ką nors nurodyti suaugusiam ir savarankiškam vyrui? Juk net ir mažo vaiko nuomonė turi būti svarbi ir į ją būtina atsižvelgti...

- Jūsų vienintelė marti – ne lietuvė. Ar sunku buvo priimti ją į šeimą? Kokie jūsų santykiai?

- Mes beveik iki jų vestuvių jos nepažinojom. Tiesiog vieną rudenį Erlandas grįžo iš savo studijų ir pasakė, kad turi draugę ir jie tuoksis. Mane tuomet užpuolė depresija, nors net Viktorijos nuotraukos nebuvau mačiusi. Matyt, motiniškas pavydas? Kurį laiką negalėjau apsiprasti su ta mintimi. Prisimenu, kaip per naujųjų metų sutikimą ją parsivežė: ji buvo tokia liesa, menkutė. Užėjo į namus, pasisveikino, bet mes prastai kalbam rusiškai. Pamačiau tik, kaip jos rankytės taip dreba, taip dreba. Tuomet paėmiau ją už rankos ir sakau – viskas bus gerai, nereikia bijoti. Susidraugavome tarsi savaime, ji sparčiai mokėsi lietuvių kalbos, todėl ir kalbos barjeras pamažu nyko. Ji nebuvo krikštyta nei pravoslavų, nei katalikų bažnyčioje, tai mes ją pakrikštijom – ji mūsų vienintelė krikštadukra. Dabar Erlandas kartais papriekaištauja, kad mes visą laiką ją palaikome labiau nei jį. Tačiau sūnus pats turi žinoti, kokia aš esu ir kaip mes gyvename, o ji ne kraujo giminė, tad ir aš kitaip negaliu.

- Ką veikiate laisvalaikiu? Kokie jūsų pomėgiai dabar, kai jau esate pasiekusi solidų amžių?

- Tai sunkiausias klausimas: kokie dar gali būti pomėgiai, kai visą gyvenimą turėjome savo namus ir viską juose – ir šiltnamius, ir daržą, dekoratyvinius augalus? Erlandas tuomet mums labiausiai padėjo ir statant namus, ir puoselėjant aplinką. Esu dėkinga Viktorijai, kuri niekuomet tam neprieštaravo ir suprato, atimdavo nuo savęs ir duodavo mums. Po onkologinės ligos ir dėl stuburo problemų dabar jau sunkiai vaikštau, todėl pardavėm savo namus ir nusipirkom Vilniuje butą, kad būtume arčiau jauniausios dukters. Dabar laisvalaikiu skaitau knygas, vis dar išeinam trumpam pasivaikščioti, nes skauda kojas ir daugiau nelabai ką galiu. Visgi turiu pasakyti ir dabar, kad esam laimingi.

- Ko Motinos dienos proga ir be progos palinkėtumėte sau, Erlandui ir Lietuvai?

- Turbūt dažniausiai žmonės vieni kitiems linki sveikatos, bet aš nelabai tikiu tokiu linkėjimu – ne visuomet jis išsipildo. Norėčiau dar ilgą laiką vaikščioti, matyti savo vaikų pasiekimus. Ir tebūna jų daugiau, nei nusivylimų. Aš viską turiu ir visko man užtenka. Senatvėje maža ko reikia.

Erlandui visa esybe linkime sėkmės. Nors mes ir norėjome sustabdyti jį nuo šio kandidatavimo, kaip tėvai manome, kad jis vertas šios pozicijos. Tikime juo.

Lietuvai norėčiau palinkėti, kad joje gyvenantys būtų draugiškesni, kad viskas būtų geriau – žmonės geriau sutartų, vienas kitą užjaustų, kad karo nebūtų. Jei pavyktų to pasiekti, toliau jau viskas bus gerai

Nuoširdžiai dėkojame už malonų ir atvirą pokalbį!

Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos PK sąskaitos, užsakymo nr. PR-2023/107.

Už politines reklamos turinį (tekstą) bei kalbą, galinčius pasitaikyti netikslumus ar kitokias klaidas redakcija news.tts.lt neatsako.