Apie nuotykius senojoje raštijoje, kalbų labirintus bei Visaginą – Lietuvos istorijos instituto mokslininkas Andrej Ryčkov
Andrej Ryčkov 2016 m. apsigynė daktaro disertaciją, po dvejų metų virtusia monografija pavadinimu „Judo bučinys: valdovo išdavystės samprata Lietuvoje (XIII a. pabaiga – XVI a. vidurys)“. Pats Andrej užaugo Visagine, tad šiandien ir kalbėsimės apie jo jaunystės pasirinkimus, kintantį žvilgsnį į vaikystės miestą, istoriko kelią, susižavėjimą LDK istorija bei naujausius atradimus. 
Nuotrauka iš asmeninio Andrej Ryčkov archyvo
Kaip istorijoje – pradėkime nuo ištakų, esi gimęs Ignalinoje, tačiau mokyklą baigei Visagine. Kada persikraustei su šeima į Visaginą ir kuris miestas tau artimesnis?
Abu miestai man labai artimi. Tuo metu, kai turėjau gimti tėvai jau keletą metų gyveno Visagine. Matyt, dėl greitai didėjančio miesto gyventojų skaičiaus ir sovietinio deficito gimdymo namuose Visagine kartais pritrūkdavo vietos. Ignalina yra mano mamos tėviškė, ten gimiau ir praleidau labai daug laiko, ypač vasarodamas pas senelius. O Visagine užaugau.
Kaip nusprendei stoti į istoriją? Ar istorija buvo svarbi tavo šeimoje? O gal įtaką padarė mokykla, mokytojai?
Galbūt atrodys neįtikinamai, bet pasirinkimas studijuoti istoriją buvo absoliučiai atsitiktinis. Nors istorija visada patiko mokykloje kaip disciplina, baigdamas 12-ą klasę tikrai nežinojau, kokias studijas pasirinkti. Žinojau tik tai, kad ateitį norėčiau sieti su socialinių-humanitarinių mokslų sritimi. Dabar retrospektyviai vertinant situaciją, istorijos studijos buvo iš tiesų labai vertingas pasirinkimas.
Kodėl mano pasirinkimų sąraše atsirado istorija? Iš dalies, šiokią tokią įtaką jutau šeimoje. Turėjome daug įvairiausios istoriją populiarinančios literatūros, iliustruotų enciklopedijų. Mėgau Discovery kanalu transliuotą dokumentiką. Vyresnis brolis buvo istorijos olimpiados Lietuvoje prizininkas, tad kaip stalo knygą visuomet turėjo po ranka dvi Lietuvos istorijos studijas – Zenono Ivinskio ir Adolfo Šapokos redaguotą.
Kita vertus, negaliu paneigti, kad įtaką jutau ir mokykloje. Be to, mano kartoje turime dar vieną mokslininką Mindaugą Klovą, taip pat dabar dirbantį Lietuvos istorijos institute. Taigi, per istorijos pamokas mūsų klasės auklėtojas Valentinas Radzevičius ne tik mus, parazitus, kaip jis kartais meiliai vadino savo mokinius, ruošė egzaminams, bet ir skatino diskutuoti, dalintis savo įžvalgomis, skirtingai vertinti tuo metu mums žinomus istorijos faktus. Man tai patiko.
Pati esu vilnietė, augusi labai lietuviškoje aplinkoje, tad, turiu pripažinti, kad jaučiu baltą pavydą žmonėms, augusiems dvi ar keliakalbėse aplinkose, Lietuvos lenkams ir rusams – Lietuvos istorijos studijoms šios kalbos atveria milžiniškus informacijos ir tyrinėjimų klodus, neretai be jų apskritai neapsiversi, kaip tarkim, nagrinėjant LDK ir ATR istoriją. Ar rusų kalbos mokėjimas prisidėjo prie pasirinkimo stoti į istoriją?
Istorija buvo atsitiktinis pasirinkimas, todėl tikrai ne. Pats baigiau lietuvių mokyklą (dab. Visagino „Verdenės“ gimnazija). Nors rusų kalba, taip pat kaip ir lietuvių, man yra gimtoji, taip gerai, kad galėčiau laisvai rašyti, niekada jos nemokėjau. Išmokau rašybos jau pabaigęs studijas, priverstas gyvenimiškų aplinkybių – kai tekdavo versti kolegų darbus.
Vertindamas iš šiandienos perspektyvos galėčiau pasakyti, kad rusų kalbos mokėjimas šiek tiek palengvino studijų procesą. Turiu galvoje senųjų kalbų, ypač rusėnų kalbos, mokymąsi, tačiau gal tik pačiame pradiniame etape. Tuo metu džiaugiausi, kad galiu lengvai atpažinti dalį raidžių ir suprasti bent dalį žodžių. Tam, kad galėčiau suprasti kažką daugiau, be abejo, teko įdėti nemažai pastangų bei įgyti patirties.
Kaip sekėsi universitete mokytis kitų kalbų, reikalingų LDK temų nagrinėjimui, ir kokią dar norėtum pramokti?
Tuo metu bakalauro studijų studentai pirmus dvejus metus mokėsi pirmos užsienio kalbos – anglų, vokiečių, prancūzų arba rusų. Pats mokiausi vokiečių kalbą. Per tuos keturis semestrus ne tik buvo tobulinami kalbos įgūdžiai, įgyti dar mokyklos suole, bet ir gilinimąsi į specifinę leksiką, skirtą istorikams. Tai tikrai palengvino istorinių tekstų skaitymą ir suvokimą.
Be pagrindinės užsienio kalbos Istorijos fakultete teko pramokti lenkų kalbą. Taip pat gilintis į senąsias, jau „mirusias“ kalbas – tokias kaip lotynų, minėtą rusėnų, senąją rusų ir bažnytinę slavų kalbą. Be to, teko išmokti ne tik skaityti spausdintus tekstus tomis kalbomis, bet ir ranka parašytą tekstą. Priklausomai nuo konkrečios epochos arba net atskiro asmens braižo, ranka surašytos raidės, jų junginiai ir žodžiai galėjo įgauti labai skirtingas formas. Tai įskaityti irgi yra tam tikras amatas.
Studijos Istorijos fakultete išmokė vienos geros taisyklės – jei sugebi perskaityti raides, tuomet gali perskaityti ir suprasti, išsiversti bet kokį norimą tekstą. Jei pats to nesugebi, visuomet gali pasitelkti į pagalbą draugus arba kolegas, šiais laikais Google vertėjas taip pat praverčia. Be jau minėtų kalbų darbo kasdienybėje tenka naudoti anglų, baltarusių, ukrainiečių, kiek rečiau prancūzų, čekų, graikų kalbas. Tai nereiškia, kad laisvai kalbu arba rašau tomis kalbomis – į vienas esu įsigilinęs daugiau, į kitas mažiau, bet skaitymui, supratimui to pakanka.
Regis, hebrajų abėcėlė yra tai, ko dar nesu perpratęs, todėl jos norėčiau išmokti. Kaip žinia, ta abėcėlė yra naudojama ne tik hebrajų, bet ir jidiš, buvo naudojama karaimų kalboje. Matyt, net neverta aiškinti, kodėl šių kalbų mokėjimas praturtina Lietuvos istorijos pažinimą. Ne dažnai, tačiau retkarčiais, darbo kasdienybėje susiduriu su šia abėcėle parašytas trumpais įrašais. Kol kas juos suprasti ir „išgliaudyti“ padeda kolegos – Martynas Jakulis ir Lara Lempertienė. Esu labai už tai jiems dėkingas!
Kai buvai mokykloje, kaip įsivaizdavai istoriko darbą? Ar tavo požiūris su laiku pasikeitė?
Apie istoriko „amatą“ tuo metu neturėjau jokio įvaizdžio, nebent tokį, kad istorikai, matyt, labai daug skaito. Dabar žinau, kad jie taip elgiasi ne tiek tam, daug žinotų, o tam, kad galėtų lavinti ir išlaisvinti savo vaizduotę. Tai yra ypač svarbu vykdant mokslinius tyrimus. Ne perpasakoti, o „prakalbinti“ istorinius šaltinius.
Tenka prisipažinti, kad ir dabar mane nustebina naujos praeities tyrinėjimo metodologijos ar prieigos, tokios kaip medicinos antropologija arba skaitmeninė humanitarika. Atrodo lyg fantastiniame filme: mokslininkai sugeba „prakalbinti“ mirusiųjų asmenų palaikus arba, pasitelkdami skaitmeninius įrankius, apdoroti milžiniškus informacijos kiekius. Taigi Istorijos mokslą matau kaip labai dinamišką discipliną, greitai besikeičiančią ir prisitaikančią prie šiuolaikinių technologijų.
Savo tyrinėjimų ir interesų sritimis esi nurodęs LDK teisinę ir politinę kultūrą XIII-XVI a., teisės istoriją, LDK politinę komunikaciją ir ekonomiką ankstyvaisiais naujaisiais laikais. Visaginas – vienas jauniausių miestų Lietuvoje, o pats pasirinkai nagrinėti gilią senovę – kodėl?
Pasirinkimas studijuoti LDK istoriją atsirado tik studijų metu. Patraukė dėstytojai, kurie tuo metu dirbo senovės ir vidurinių amžių istorijos katedroje – tokie kaip Irena Valikonytė, Eugenijus Saviščevas, Liudas Jovaiša ir dabartinis VU rektorius Rimvydas Petrauskas - bei jų skaityti kursai apie socialinę, teisinę, kultūrinę LDK istoriją.
Mokyklos suole LDK istorija manęs visai nežavėjo. Atrodė, kad palyginus su kitų Europos valstybių istorija pas mus nieko neįvyko apart garbingos kunigaikštiškos praeities, Valakų reformos ir ilgalaikės bajoriškos anarchijos, atvedusios prie valstybės sunaikinimo. Sakyčiau, kad mokyklinėje programoje tuo metu labai trūko patrauklaus LDK istorijos pristatymo.
Šiuo metu esi Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyriaus mokslo darbuotojas. Gal galėtum trumpai pristatyti, kas yra archeografija ir kuo ji aktuali bei reikalinga?
Sakyčiau, kad archeografija visų pirma yra procesas, kurio metu yra rengiami ir publikuojami senosios raštijos paminklai. Skyriuje rengiame įvairiausių senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją menančių rankraščių publikacijas ir vykdome šių rankraščių tyrimus. Ne kiekvienas net profesionalus istorikas turi įgūdžių perskaityti senuosius rankraščius. Daug patogiau analizuoti jau spausdintą tekstą, turintį komentarus, kuriose nustatomos istorinių įvykių datos arba šaltiniuose minimos istorinės asmenybės. O senųjų raštijos paminklų vertimas į šiuolaikines kalbas leidžia prie istorijos prisilieti kiekvienam norinčiam.
Pasidalinai keliais įdomiais atradimais dirbant su senąja raštija, antspaudų ir parašų tipais – galima atkreipti dėmesį į dailų notaro parašą – kam tokia iliustracija buvo reikalinga? Vietoje antspaudo?
Visų pirma, tai ne parašas, o notaro ženklas. Tuo metu notarai vykdydavo labai panašias funkcijas kaip ir šiais laikais. Savo ženklu, parašu bei antspaudu notarai patvirtindavo dokumentų autentiškumą. Viduramžiais šią teisę jiems suteikdavo Šventosios Romos imperatoriai arba popiežiai. Vėliau šią tiesę galėjo skirti kiti valdovai. Tarkim Lietuvoje – Žygimantas Augustas. Toks ypatingas notaro ženklas to meto raštingam arba beraščiui leido suprasti, kad prieš jo akis yra aukščiausio patikimumo dokumentas.
Senuosiuose dokumentuose netrūksta ir netikėtų bei linksmų nutikimų – štai Antrojo Lietuvos Statuto nuostate radai iš apvalių raidžių vidaus besišypsančius veidelius, taip pat galima rasti ir gerai apkarpytų senų dokumentų – kam tos iškarpos buvo panaudojamos? Dabar primintų vaikų iškarpytas snaigutes!
Iki tol, kol nebuvo išrastas lakas, vaško antspaudą dažnai dengė popieriaus skiautė. Pavyzdžiui, XVI a. pradžioje dažniausiai jos būdavo stačiakampio formos, vėliau, formos tapo daug įmantresnės. Tam, kad nenaudoti naujo popieriaus, kartais joms sukarpydavo tuo metu atrodžiusius nebereikalingus dokumentus. Taigi tvarus, antrinis medžiagų panaudojimas būdingas ne tik mūsų laikams! O dėl veidukų – juk taip daug smagiau.
Įsijungus internetinę knygų parduotuvę ir paieškojus knygų tavo vardu galima atrasti dvi: monografiją „Judo bučinys: valdovo išdavystės samprata Lietuvoje (XIII a. pabaiga – XVI a. vidurys)“ bei knygelę vaikams su užduotimis „Žygimantas Augustas ir valdovo sostas“, paruoštą kartu su Viltare Jasinskyte. Kokie du skirtingi poliai! Kokie sunkumai iškilo jas rašant bei kas buvo sunkiau?
Rašyti sunku buvo tiek vieną, tiek kitą. Bet aš gal norėčiau šiek tiek performuluoti šį klausimą ir pakalbėti apie kilusius iššūkius, o ne sunkumus. Tiek vieną, tiek ir kitą knygą laikyčiau savo pirmuoju kartu. Rengdamas mokslinę monografiją buvau nuoširdžiai nustebęs, kiek be paties knygos teksto parengimo autoriui tenka įdėti darbo, kad rankraštis išvystų dienos šviesą.
Rengdamas Žygimantui Augustui skirtą leidinį teko susidurti su visai kito pobūdžio problema. Knygoje turėjo būti ne tik tekstas, bet ir vaizdai. Kiekviena iliustracija, kurią nupiešė knygos dailininkas Aurimas Matusevičius turi tikrą istorinį atitikmenį. Nuo herojų kostiumų spalvų arba apavo iki interjerų. Visą šią vizualinę informaciją teko surasti. Man tai buvo tam tikras iššūkis – vizualiai autentiškai praturtinti parašytą tekstą.
Apie tavo tyrinėjimus valdovo išdavystės tematika galima pasiklausyti Džiazuojančios istorijos laidoje, įrašytoje 2020 m. sausį, taip pat perskaityti straipsnių LRT ar diena.lt . Susidomėję, manau, juos susiras, o aš tavęs paklausiu – ką tyrinėji šiuo metu?
Kaip tik neseniai kartu su kolega Laimontu Karaliumi baigėme rašyti vieną svarbų tekstą apie Albertą Goštautą ir jam priklausančius turtus, kuriuos „atradome“ vienoje iš kol kas dar nepublikuotų Lietuvos Metrikos knygų. Pasirodo, kad jo turto būta gerokai daugiau, nei manyta iki šiol. Jam priklausė gausybė gobelenų, paveikslų, didžiausias to meto patrankų arsenalas Lietuvoje bei kitas turtas. Tikiuosi šio tyrimo pagrindu suburti įvairiausių sričių mokslininkų būrį, kad galėtume permąstyti ne tik paties Goštauto vaidmenį Lietuvos istorijoje, bet ir kokybiškai kitaip įvertinti Lietuvos didikus supusią prabangą ir jos suvokimą.
Be to, pastaruoju metu daug dėmesio skiriu politinės komunikacijos temai – tyrinėju laiškus, korespondenciją. Stengiuosi populiarinti šią temą – versti rusėniškai parašytus laiškus į lietuvių kalbą, taip padaryti juos prieinamesnius ne tik istorikams ir mokslininkams, kurie supranta ir gali išsiversti šiuos tekstus, bet ir studentams, kurie tik pradeda mokytis senųjų kalbų.
Jau ilgą laiką gyveni Vilniuje. Ar pradėjai savo gimtąjį kraštą matyti kitaip negu anksčiau?
Sakyčiau, kad ryšis, siejantis mane su gimtuoju miestu, ima kisti. Retai ten lankausi. Dažniau užsuku į Ignaliną, kurioje dar tebegyvena mano bobutė. Ten susitinku su savo tėvais. Visaginas man dabar yra tampęs ekskursijų miestu. Savotiško Disneylandu, tačiau tokiu, kuriame išaugau. Žinau, kiekvieną jo „užkampį“. Jaučiu nostalgiją prarastoms viešosioms erdvėms, kurios smarkiai pakito nuo to laiko, kai ten gyvenau. Žinoma, dabar miestas skiriasi nuo to, kurį prisimenu. Tačiau nuo to jis netapo mažiau žalias, o žmonės gyvenantys jame – mažiau kūrybingi.
Kuo Visaginas ir jo apylinkės gali būti įdomūs istorikui? Ką parekomenduotum žmogui, niekada nebuvusiam Visagine, aplankyti?
Visų pirma kviesčiau atvykti ir apsilankyti Visagine vien dėl to, nes prieš keletą metų čia buvo filmuotas visiems puikiai žinomas HBO serialas „Černobylis“. Galbūt kažkam įspūdį paliks sovietinė architektūra, besiskirianti nuo tos, kurią galima būtų išvysti viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų. Kitam galėtų įstrigti gatvių pavadinimai – tokie kaip Kosmoso ar Partizanų, šie gatvių pavadinimai niekada nebuvo pakeisti.
Mano asmeninė rekomendacija būtų susipažinti su miesto cerkvėmis. Gal kiek keistokas pasirinkimas. Jų yra dvi: viena, senesnė, dažnai fotografuojama dėl savo ekscentriškumo, yra trečiame mikrorajone, turi Jono Krikštytojo Gimimo titulą ir yra „prilipusi“ prie dviejų pilkų blokinių devynaukščių. Kita gi, naujesnė, dar egzotiškesnė – ne tik savo pavadinimu – Šv. Pantelemono kankinio, bet ir tuo, kad buvo pastatyta ant nebaigto statyti šešiolikaaukščio pamatų. Būtent todėl ji turi tokius milžiniškus kontraforsus, nors pati nesiekia trijų aukštų namo dydžio. Kitas šešiolikaaukštis stovi šalia pačios cerkvės – galima pamatyti, kuo turėjo tapti dabartinės šventyklos pastatas.
Šis laikas tikrai nebuvo lengvas, nebuvo jis lengvas ir moksleiviams. Kaip ir praeitų metų abiturientai, taip ir šių susiduria ne vien su egzaminų stresu, nežinomybe dėl ateities pasirinkimų, bet ir karantino bei pandemijos sunkumais. Ko tu palinkėtum ar ką patartum šių metų abiturientui?
Palinkėjimą skirčiau nebūtinai šių metų abiturientams, o visiems. Šią temą palietėm ir interviu metu – nevengti mokytis kalbų, nes nauja kalba tai dar vienas papildomas instrumentas, leidžiantis pažinti mus supantį pasaulį, o tuo pačiu ir mus pačius.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Rūta Leiputė
Titulinė - Andrej Ryčkov, Alinos Ožič nuotrauka
